Klajoja vasara ažūriniam viržyne,
Atranda pirmus pėdsakus rudens,
Užbarsto uogom nemalonią žinią
Ir miglomis pabando ją uždengt.

Tinklais vorų sunku pagauti laiką.
Smulkmė auksinė krenta nuo beržų.
Toks tas gyvenimas - lyg liptum Rojun laiptais,
Labai laimingas, jeigu pamažu.

Jokios skubros kvapnioj ramybėj miško,
Tik sunkų šapą velka skruzdėlė.
Gal paskutinės spalvos jau ištiško
Ir jas viržyne galima paliest.

Trapius, bet aiškius amžinybės ženklus
Palieka vasara ant ištiestų delnų,
Tinklais rasotais droviai prisidengus
Ne nuo rudens - nuo jo žvarbių šalnų.