Kai žiūrėjau į miegančią naktį,
Pilnatis išgraužė man akis,
Dangus ėmė verkti žvaigždėmis,
Supratęs, kad galiu apakti.
Šaltos vėjo rankos
Man lūpas sukaustė,
Praskrisdamos varnos
Į rankas pluksną įspraudė
Ir nuskrido savais keliais,
Kur pasaulio nevaldo kerais...
Medžių vijokliai man surišo rankas,
Pažiūrėję didingai,
Jie ošė dainas.
Aš stovėjau
Be žodžių, be prasmės,
Laukiau, kol žvaigždės sužibės...
Naktis nubudo tyliai,
Jos žvilgsnio nemačiau,
Akys virto žarijom,
Ramiai užsimerkiau.
Jau nieko nematau...
Viską sudeginau,
Kas buvo likę manyje.
Degančias akis užgesino atėjusi diena.
Kerais valdomo pasaulio nebėra,
Tik dūmai praeities ir neaiški ateitis.
Stovi akmeninė statula,
Saulė žiūri į užgesusias akis...
Išgyveno tik širdis –
Ji tebeplaka dar vis...