Kokia saldi, kai paliečia liežuvis,
Ir gomurys lyg upės sieloj plaukia,
Kai saulės karšty žaidžia blizgios žuvys,
Ir mirguliuoja vasarinis laukas.

Plauki, džiaugiesi skonio pajutimais,
Tarsi karščiausią dieną prie šaltinio –
Iš naujo kūnas atsigauti ima
Ir laimės peršulys per širdį tvyna.

Ne, ne cukraus tasai saldumas keistas –
Jis švelniai glosto ir kutena sielą –
Gali aru pakilęs nusileisti,
Nuskrist audra iš džiaugsmo įsišėlęs.

Ir jau iš tolo nujautimai gundo –
Darais geru kaip katinas prie kojų,
Kai moteriškė iš primelžto indo
Tau šilto pieno šlaką dovanoja.

Ir mintys blaškos suktuku greičiausiu –
Vos pabundi, vos išeini į šviesą
Ir susitikęs toki pat vis klausi –
Ar tu šiandien įpilti mums galėsi?

Ir jei nė vienas tau įpilt negali –
Tokia baisi dienos pradžia užgriūna –
Nebetenki nei nuovokos, nei valios –
Prašai sumynęs savąją karūną.

O juk pradžioj rijau suraukęs veidą
Ir šiurpulys nukrėsdavo giliausias...
Šiandien mane anie jausmai apleido –
Kodėl? – savęs ir sutiktųjų klausiu.