Kokia gardi
Kokia saldi, kai paliečia liežuvis,
Ir gomurys lyg upės sieloj plaukia,
Kai saulės karšty žaidžia blizgios žuvys,
Ir mirguliuoja vasarinis laukas.
Plauki, džiaugiesi skonio pajutimais,
Tarsi karščiausią dieną prie šaltinio –
Iš naujo kūnas atsigauti ima
Ir laimės peršulys per širdį tvyna.
Ne, ne cukraus tasai saldumas keistas –
Jis švelniai glosto ir kutena sielą –
Gali aru pakilęs nusileisti,
Nuskrist audra iš džiaugsmo įsišėlęs.
Ir jau iš tolo nujautimai gundo –
Darais geru kaip katinas prie kojų,
Kai moteriškė iš primelžto indo
Tau šilto pieno šlaką dovanoja.
Ir mintys blaškos suktuku greičiausiu –
Vos pabundi, vos išeini į šviesą
Ir susitikęs toki pat vis klausi –
Ar tu šiandien įpilti mums galėsi?
Ir jei nė vienas tau įpilt negali –
Tokia baisi dienos pradžia užgriūna –
Nebetenki nei nuovokos, nei valios –
Prašai sumynęs savąją karūną.
O juk pradžioj rijau suraukęs veidą
Ir šiurpulys nukrėsdavo giliausias...
Šiandien mane anie jausmai apleido –
Kodėl? – savęs ir sutiktųjų klausiu.