Šviesos vienatvė



Ar gali svetimas pažinti mano pasaulį,
Jei aš pats jame esu toks netikras ir pasiklydęs?
Ten, ant smilčių kalvelės mažos, kur jūra ir saulė,
Kur sumaitota eglės dalia į kopas įbridus.

Vien vėjas, atklydęs iš jūros sūrus ir aikštingas,
Jis, laisvę pažinęs bangos ir smiltelės niekybėj,
Aplaižo žaizdotą, beskausmį jos kūną niekingą
Glamone šiurkščia, kaip ir laisvė tų tolių beribių.

Dangus - toli. Jūra už kopų nurimus šiurena.
Įklimpo ji amžiams smiltelių biriųjų nelaisvėj.
Dūla lemties pirštuos būties trapioji ugnelė,
Jau ašaros išverktos visos sakais gintariniais.

Vai klykia žuvėdra į krantą smėlėtą sugrįžus
Iš tolių plačiųjų, kur laisvėj skrajojo beribėj.
Sparnus  jai ilgesiu gimtoji pakrantė parišo.
Smiltį klajūnę bangos į krantą rita ir rita.

Ar bus tai tiesa? Nežinau. Tai vien padrikos ribos,
Lyg dėmė žaidžianti forma kas mirksnį kiekvieną:
Keičiuos, bet blykštu, išsilieju, ištirpdamas nykstu
Erdvėj, daiktų būties prisisiurbęs, grįžtu vėl į nieką.

O kiek gi prigimdė manoji dykynė stebuklų,
O buvo tuščia ir švari kaip lino palutė,
Bet godi - vis rijo ir plėtės, vis pampo ir tuko,
Kol užkrito medinis dangus be žvaigždžių ir saulutės.

Neniekink smilties grįžusios į gimtąjį krantą.
Štai kas iš tos uolos didybės, tvirtybės palikę:
Ji troško laisvės, žvelgdama į laisvą jūros bangą,
Deja, banga tėškės į uolą - tai kur toji laisvė slypi...

Po kojomis gili bedugnė verias, ir aš dingsiu,
Jau ne smiltis ir ne tvarinys, ne lašas bangoje.
Jie tolo nuo manęs, apglėbti spindinčio nimbo:
Suvokiau pagaliau - aš tik jungtis besparnė.

Tamsybėje aš tamsą pajutau savim niekingu.
Ugnies balsu beformis gimdė išmoningai.
Pasaulis liejasi iš čia į erdvę ir į laiką.
Ne taip svarbu: manęs nėra, svarbu nėra ir kito.

Sklidina šviesos erdvė, įėmusi mane ir kitą:
Tai - ji, laukų žaltvykslė, klaidžiojus būties pilnatvėj,
Nėra nakties tamsios, nėra dienos, nėra nei ryto,
Nėra žvaigždės, nėra pasaulio - yra šviesos vienatvė.