Pabudęs pajutau, kad ji šąla.
- Glorija! - sušukau išsigandęs.
- Man šalta ir silpna.
- Aš tuoj paruošiu tirpalą, kol būsiu išėjęs vizituoti dvarininko sūnų, tu jame atgausi visas jėgas ir šilumą. Apsirengęs nuėjau į labaratoriją.
- Na, va, tirpalas jau paruoštas, - pasakiau jai pildamas paskutinį kibirą konservavimo tirpalo į kubilą. Aš jo rytoj paruošiu daugiau. Priėjau prie jos, gulinčios didelėje lovoje po smėlio spalvos šilkine antklode. Jos veidas buvo labai išbalęs. Pasilenkiau prie jos ir bučiavau ją, ranka glamonėdamas jos krūtis, kita ranka apkabindamas nugarą. Iškėliau ją iš lovos ir nunešiau į kubilą.
- Gražuole tu mano, - nusišypsojau.
- Aš šį rytą daug ką atsiminiau, bet net nesitikėjau, kad tu tiek daug metų man buvai neabejingas. Laikiau tave mūsų šeimos draugu.
- Tai dabar gailiesi visko? O gal nekenti manęs dėl to, ką padariau?
- Ne, aš susitaikiau su tokiu gyvenimu ir pati noriu likti su tavimi. Bet tu pasensi, o aš ir liksiu jauna šio tirpalo dėka?
- Jis metų ženklų tavo išorėje nestabdo - tu pasensi kartu su manimi jei nuspręsi taip gyventi.
- Aš ir nenoriu mirti. Nežinau, kas ten anapus manęs laukia, o čia esi tu, ir aš tave myliu.
- Gera tai girdėti, maniau, kad mane keiksi, kaip pirma darei. Bučiavau ją nenorėdamas paleisti.
- Na, turiu eiti, aš jau veluoju. Greit grįšiu.
Apsivilkau apsiaustą, paėmiau portfelį ir nusileidau spiraliniais laiptais žemyn. Lauke buvo gražus ruduo, šiltas. Buvau, kaip niekad pakilios nuotaikos, pamiršau visas savo abėjones ir sąžinės graužatį. Priėjęs dvarą sustojau prie durų ir pabeldžiau.
- Konstantinai, mes jūsų jau laukėme, - pasakė dvarininko žmona, išspaudusi apsimestinę šypseną. Man ji niekad nepatiko, ją prasta motina laikiau, nes neprižiūrėjo savo jaunėlio sūnaus lepindama tik vyresnįjį. Ir išvis negalėjau pakęsti jos šviesių plaukų, niekad nemėgau šviesiaplaukių moterų - jos mane nervindavo. Nuėjau kartu su ja į vaiko kambarį.
- Sveikas, Albertai. Kaip jautiesi?
- Daug geriau, jau nebekosčiu taip stipriai ir šiąnakt ramiai miegojau - jūsų dėka, daktare. Vaikas šypsojosi ir atrodė žvalesnis nei paskutinį kartą, kai buvau pas jį. Prisėdau ant kėdės šalia jo lovos ir paliečiau ranka jo kaktą - ji buvo vėsi.
- Na, va, Albertai, ir nebekarščiuoji. Aš tau turiu čiobrelių mikstūros, ją padariau specialiai saldesnę tau, - ir išėmiau ją iš portfelio.
- Atneškite šaukštą ir išvirkite arbatos iš šio žolelių mišinio, - padaviau jai jį. Kai ji išėjo, džiaugiausi galėdamas likt vienas su Albertu. Jis buvo gražus vaikas: rudų akių, tamsiai rudų plaukų.
- Sakyk, kaip tu iš tiesų laikais?
- Liūdna man, aš tėvo pasiilgau, dar šešios dienos liko laukt, kol jis grįš iš kelionės. O mama visai nenori su manim bendrauti. Ji vis išeina vakarais kažkur mane palikdama vieną. - Žiūrėjo jis į mane liūdnomis akimis trokšdamas bendravimo.
- Tėvas grįš, viskas tada bus gerai. Iki jo grįžimo tu pasveiksi. O mama - jos toks būdas, išaugsi, tau jos nebereikės. Būsi pats stiprus, sveikas. - Drąsinau jį, kad pamirštų visas negandas.
- Še, šaukštas, - padavė jį man, o sūnui puodelį su žolelių viralu ir išėjo.

Jaučiau neapsakomą neapykantą nekultūringom moterim ir išvis visiems burnojantiems žmonėms, nes jie, kaip purvas prie batų - jei nenukratysi, tai nešiosiesi su savimi jų dergalus sieloje.
- Kaip tau žolelių arbata?
- Saldi ir karti kartu.
- Imk mikstūros - ji saldi, - ir padaviau jam šaukštą su mikstūra.
- Aš mėgstu saldumynus, - pasakė berniukas.
- Aš tai pat, - nusišypsojau jam.
- Mama - ji manęs visai nemyli.
- Myli, tik gal kitaip nei tu norėtum, - tariau glostydamas jo gražius plaukus. Žinojau jos naktinius pasileidimus ir nenorėjimą rūpintis jaunesniu sūnumi. Jis jai buvo našta, tik kažin kodėl, juk Albertas toks geras vaikas. Mąsčiau, kad ir aš visad norėjau turėti tokį sūnų.
- Jau vakarienė, Albertai, - pasakė ji atėjusi, piktai nužvelgusi mane.
- Daktare, o jums ne laikas jau eiti?
- Taip. Jūsų sūnui viskas bus gerai. Duokite jam mikstūros prieš miegą.
- Sėkmės tau, Albertai. Sveik!
Ėjau namo galvodamas, kokią šlykščią motiną jis turi. Tikra nelaimė vaikui nerimta ir neatsakinga motina, tokia, kaip Regina.
Atidariau duris, Glorija gulėjo kubile, tarsi angelas. Priėjau tyliai prie jos ir pabučiavau glamonėdamas ją.
- Tu grįžai.
- Sakiau, kad ilgai neužtruksiu. Vaikui jau beveik viskas gerai, bet tikiuosi, kad jo motina nepamirš jam duoti vaistų prieš išlėkdama lėbauti. (Pamąsčiau, kad Glorija buvo nuostabi moteris: protinga, garbinga, rūpestinga, geraširdė ir atsakinga - už tai ją ir mylėjau, nes ji nebuvo pasileidėlė, kaip kitos moters parodijos, nes tokias moteris, kaip dvarininko žmona, net moterim pavadint būtų sunku.)
- Kaip tu jautiesi, Glorija?
- Gerai, bet pavargau čia gulėt.
- Palauk dar, rytoj jau nebereikės. Galėsi daugiau nei parą be to apsieiti. Šiandien paruošiu stipresnio konservavimo tirpalo, tikiuos, jis prailgins tavo laiką be jo.

Pasigirdo stiprus beldimas į duris apačioje.
- Tu ko nors lauki?
- Ne, net nežinau kas čia taip vėlai galėtų būti. Nueisiu pažiūrėti į apačią, gal kas kam nors nutiko ir reikia mano pagalbos. Pabučiavau ją ir nuėjau į apačią. Atidariau duris, prieš mane stovėjo du vyrai - teisėsaugininkai.
- Jūs - Konstantinas Volkovas?
- Taip, aš, o, kas nutiko? - pasakiau nustebęs.
- Jūs suimamas už dvarininiko jaunesnio sūnaus nunuodijimą.
- Ką jūs kalbate?! Aš šiandien pas jį buvau - jam viskas gerai!
- Jo motina kaltina jus jį nunuodijus. Važiuojam su mumis, vėliau paaiškės viskas, bet dabar turime jus suimti.
Ėjau kartu su jais link karietos keikdamas Reginą mintyse.
- Kokie įrodymai?! - paklausiau jų jau važiuodamas kartu karietoje.
- Buteliukas su nuodais. Motina sūnui prieš miegą davė jūsų vadinamos "mikstūros", ir sūnus mirė.
- Aš jam pats jos daviau, aš nenuodijau berniuko! Kažkas tyčia sukeitė buteliukus! Aš nekaltas!
- Nusiraminkite, per savaitę viskas paaiškės, kai grįš dvarininkas, nes be jo mes nesiimsime vykdyti teisingumo.
- Savaitė? Aš negaliu tiek laiko būti uždarytas, man reikia gaminti vaistus, - pasakiau meluodamas ir mąstydamas tik apie Gloriją, kad ji po kelių dienų mirs, ir aš nieko nebegalėsiu padaryti.
- Mes visų reikiamų priemonių vaistų gamybai pristatysime jums į kamerą, tad galėsite ir toliau būti miestelio gydytoju Niu Orleane.
- Aš negaliu tiek laiko būti įkalintas, man rekia namo dabar pat atgal, tada galėsite mane laikyti kiek tik norite!
- Pabėgti sumanėte? Negi manote, kad mes tokie kvaili? Bernardai, sukaustyt jį grandinėm!
Išlipome ir mane nuvedė tiesiai į kamerą.
- Aš noriu pasikalbėti su teisėju. Tegul atneša įrodymus į kamerą. Ant visų mano vaistų buteliukų yra mano inicialai!
- Gerai, - pasakė Bernardas šaipydamasis, tas pats vyras, kuris mane surakino ir net nesiklausęs, ką sakiau, nuėjo.

- - -

Ėjo septinta diena kaip aš čia buvau įkalintas ir nieks man nesiteikė nieko pasakyti, neatsakinėjo į mano klausimus. Aš širdy jau palaidojau Gloriją. Kankinausi tarp neapykantos, apmaudo ir keršto troškimo, svajodamas pasmaugti Reginą.
Į mano kamerą įėjo dvarininkas, staigiai pakilau, kaip šaltu vandieniu apipiltas.
- Aš tik šiandien grįžau, žinau kas nutiko ir kad tu nekaltas. Reginos kambaryje radome buteliuką su tavo mikstūra, kurią ji buvo paslėpusi, o vietoj jos davė sūnui nuodų. Jutau, kad kažkas negero atsitiks, bet negalėjau ankščiau grįžti iš kelionės. Atleisk, Konstantinai už viską. Aš išgyvenu didžiulį skausmą dėl Alberto.
- Regina, kur ji?! Ji turi buti nubausta! - sušukau.
- Rytoj jai bus įvykdyta mirties bausmė, bet jai tai per maža bausmė už tai, kad atėmė iš manęs mano vienintelį sūnų, nes Viktoras nėra mano sūnus, ji man tai prisipažino norėdama dar labiau mane įskaudinti. Neturiu jėgų kalbėti, eik, Konstantinai, tu laisvas. Tavo tėvas niekad nebūtų atleidęs man už tai...
- Laisvė... Man ji dabar neturi prasmės. - Keikiau Reginą, pats savo rankomis norėdamas ją pasmaugti už viską. Lėkiau pro kameros duris į lauką. Bėgau ilgai, kol pasiekiau savo namus, pradaręs duris lėkiau į viršų, į svetainę. Tvyrojo bjaurus dvokas, pažvelgiau į lovą - joje gulėjo suirusi Glorija. Puoliau prie jos: tik kaulai ir jos juodos garbanos draikėsi ant pagalvių.

Tą naktį aš ją užkasiau tose pačiose kapinaitėse į jos kapą. Su jos žūtim mirė paskutinės mano žmogiškumo dalelės, nes su ja jaučiausi palaidotas ir aš.
Vėliau, susirgus tam pačiam Bernardui, man neleidusiam nors trumpam grįžti namo, vietoj vaistų daviau nuodų - tai buvo mano kerštas už Gloriją.

Tokia buvo mano pirmoji kronika. Sunaikinęs viską, iš ko dariau konservavimo tirpalą, maniau, kad esu nubaustas už ėjimą prieš gamtą ir to niekad nepakartosiu, bet likimas iškrėtė piktą pokštą - aš pakartojau dar baisesnę klaidą, - naują, žiaurų prikėlimą, kuris man pačiam vos nekainavo gyvybės.
Viskas prasidėjo tik iš nekalto noro išgelbėti moterį...