- Kas už tų durų?
- Mano labaratorija. Einam, parodysiu, kaip ji atrodo, - patenkinsiu tavo smalsumą.
Atidarius duris įėjau į didelį kambarį. Tvyrojo stiprus vaistų kvapas. Daugybė medinių lentynų, vieni prie kito sustatyti įvairūs buteliukai, daug visokio dydžio kolbų.
- Koks oranžinis skystis šiame gržaiame buteliuke?
- Tai - Metilorandžas, neatidarynėk jo, - Tai pasakęs nuėjo vartyti kažkokių užrašų.
- Kas tose knygose?
- Tai ne knygos. Užsakymų sąrašai. Miestely esu vienintelis vaistininkas, mano rankose - kitų gyvybės.
- O kas aš buvau?
- Literatūros mokytoja, labai gera mokytoja. Po kiek laiko pati viską prisiminsi, nenoriu skubinti įvykių.
- O, koks gražus buteliukas, – atidariau jį ir pasklido skanus migdolų kvapas.
- O, siaube! - stvėriau buteliuką iš jos rankų ir uždariau. Tai kalio cianidas, keli jo gramai sukelia staigią mirtį per kelias minutes. Einam iš čia, kol dar ko nepridarei, - tariau įpykęs ir nuvedžiau ją į svetainę. – Pabūk čia!
Pats išėjau už durų bandydamas nusiraminti, negalėjau jos atpažinti, vis mąsčiau kada ji vėl taps tokia, kokia buvo prieš visą tai: protinga ir subtili moteris, o dabar iš jos liko tik trupantis paveikslas. Grįžau atgal į svetainę.
- Na, einam į kapines, jau vėlu, naktį nieks į mus nekreips dėmėsio.
Buvo kaip niekad šilta rudens naktis. Rūkas padabino pilnatį virš juodų debesų. Ėjom mažomis gatvelėmis, mačiau mėnesienos apšviestą gotikinės bažnyčios stogą. Praėją pro bažnyčią nusileidome žemyn kapinaičių vartų link.
- Pamatysi, kad tau nemelavau, - tarė jis man atidarydamas vartus. Ėjome siauru takeliu tarp daugybės paminklų, kryžių.
- Štai, tas kapas, - pasakė apšviesdamas didelį antkapį žvakės šviesa. Ankapyje buvo iškalti vardai: Glorija Dane (1873 - 1899), Danielis Dane (1893 - 1897), Aleksandras Dane (1856 - 1899).
- Tai dar neįrodo, kad tai mano kapas.
- Tavo tėvas dailininkas, jo namuose pilna tavo paveikslų - jis mėgo tapyti tavo atvaizdą. Aš pas jį dar užsuku nunešdamas jam vaistų. Pro jo dirbtuvės langus gali pamatyti savo paveikslus. Galime ten nueiti, kad išsklaidytume tavo abejones.
- Nebereikia! Aš jau nebeturiu gyvenimo, o šis mano egzistavimas - beprasmis. Kam tu tai padarei? Reikėjo mane palikti čia, kur ir buvo mano vieta.
- Tu, man buvai per brangi, kad tave galėčiau atiduoti mirčiai.
- Ar mes buvome artimi? Aš išdavinėjau savo vyrą su tavimi?
- Ne! Tu visad buvai padori ir garbinga moteris. Jūs buvote laiminga šeima.
- Bet užtat dabar aš neturiu nieko, net man likusio tėvo, negaliu apkabinti ir pasakyti, kad gyva esu, kai jis laiko mane mirusia.
- Neverk, antras gyvenimas geriau nei nieko. Kai viską atsiminsi tau bus daug lengviau, aš juk esu tau artimas žmogus daugybę metų.
- Einam namo, man reikia ruošti čiobrelių mikstūrą dvarininko sūnui, jam taip pat kaip ir buvo tavo sūnui - plaučių uždegimas. Noriu jį išgelbėti. Liga nėra paūmėjusi, yra šansų, vaistai jam padeda. Glorija, kodėl tyli?
- Nebeturiu žodžių apibūdinti, kaip jaučiuosi ir ką manau.

- Visa tai praeis, gyvenime daug kas praeina, pergyvename artimų žmonių ir savo vilčių mirtis, bet būtina gyventi dėl savo paties ateities, to ką turime ir galime turėti, ką galime padaryti ateityje. Kad ir kaip mums daug kas atrodytų beprasmiška.

Ėjau, mąstydama, kad jo žodžiuose yra tiesos, o ir man patiko gyventi nors ir tokį gyvenimą. Jis mane nuramino.
Namie, kol jis buvo labaratorijoje, varčiau knygas. Nežinau, bet man atrodė, kad jos visos buvo mano perskaitytos. Ta daugybė knygų - aš čia esu buvusi ir anksčiau.
- Tau Viljamas Šekspyras visada patiko, - tarė jis įėjęs į kambarį, pamatęs mane, rankoje laikančią Šekspyro knygą "Hamletas".
- Aš skaičiau šias visas knygas?
- Taip, matai, jau prisiminimai grįžta pas tave. Tu iš manęs imdavai knygas mokyti vaikus literatūros. Mus siejo meilė knygom, Glorija.
– Pamenu, kai tu man sakei: "Šiose knygose dalis mano paties pasaulio",– Tai pasakęs paėmiau knygą iš jos rankų ir padėjau atgal į knygų lentyną. Ji pažvelgė į mane mįslingom akim ir nusišypsojo man.
- Jaučiu, tu tikrai esi man artimas, Konstantinai, - ir palietė mano veidą ranka. Ji lyg ir buvo ta pati, bet kažkas joje buvo pasikeitę. Ji niekada ankščiau manęs neliesdavo, mane tai maloniai nustebino. Nesusivaldžiau ir stvėriau ją į glėbį godžiai įsisiurbdamas jai į lūpas, rankomis per drabužius glamonėdamas jos krūtis, slinkdamas žemyn ranka įslinkau po jos sijonu liesdamas maloniai šiltas šlaunis. Aukščiau liesdamas veneros trikampį, masažuodamas ją tokią drėgną, atsivėrusią, laukiančią manęs. Norėjau nuo jos nuplėšti drabužius ir ją pajausti visu savimi. Išlaisvinau ją iš suknelės - ji nukrito jai po kojomis. Grožėjausi jos smėlio laikrodžio figūra, paėmiau ją į glėbį, paguldžiau ant lovos, pats greit atsisegdamas marškinius, kelnes, mesdamas viską prie lovos. Atsiguliau ant jos, tokios karštos ir jaudinančios. Ji bučiavo mane rankomis apkabindama mano pečius. Bučiavau jos kaklą aistringai glamonėdamas jos stangrias krūtis, norėdamas jas praryti. Prisitraukiau ją arčiau savęs įėjau į ją, tokią karštą ir drėgną, ji sudejavo pasitikdama mane, apkabindama dar stipriau ir karštai bučiuodama, judėdama kartu su manimi. Susiliejome vienas su kitu - du aistringi alkani kūnai, godžiai ryjantys vienas kitą, paskendę ekstazėj, pamiršę viską aplinkui. Jos alsavimas mane svaigino, mėgavausi ja, jos staigiomis glamonėmis, drėgnu, karštu kūnu. Viskas vyko taip greitai ir žvėriškai, išsiliejau į ją - tai buvo stipriausias mano orgazmas, norėjau joje pasilikti, apsigyventi, visad būti jos dalimi, norėdamas niekad nepaleisti jos kūno iš savo glėbio. Ji apsivijo mane rankom ir kojom, kaip kokia vorė savo grobį, ir padėjo galvą man ant krūtinės. Dabar aš nesigailėjau nei vieno savo poelgio ją turėdamas. Nepaleisiu jos niekad, kad ir kokia ji bebūtų.