Raudonuoja kiemo klevas –
sąžinių švarių skalbėjas,
nepamilusių guodėjas,
ne ruduo dar, ir ne vėjas
nudraskys rūbus, kol trykšta
nekrikšto džiaugsmu vanduo!
Upė juokėsi, ir vijos
slidžios nematytos žolės,
ant žuvų skraiduolių raitos,
iki pat Berlyno sienos,
kol gegužraibėm pavirto –
upeliūkščių įkvėpėjom.
Delnuose per naktį augo
vynuogynai, sniego kalvos,
melsvas prarajos liežuvis
mėnesieną švelniai tirpdė.
Buvo skirta išsiskirti, –
išprotėjom taip nusprendę!
Vynas
2009-07-25 00:23:02
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): st_a_s
Sukurta: 2009-07-26 19:23:05
kaip su tais nusprendimai, tai net labai ne visados pavaldu,
o kad lyg išprotėjama kartais susitikus - tarytum faktas...
Anonimas
Sukurta: 2009-07-26 16:35:31
...įdomios mintys, pabaigoje man ypač stipri emocija.
Anonimas
Sukurta: 2009-07-25 17:39:16
Susidomėjau tik ties dviem žodžiais " Berlyno siena" - ar teko jos griūtį matyti realiai? istorinis fantazmas perpintas su praradimo užtaisu - bet tai atlikta grubiai. nepatiko (nors stengtąsi buvo). ne drąsos čia pernelyg daug (pasak žemiau esančio komentuotojo), o trūksta perversinio universalumo. Kaip tik: drąsos ir tik drąsoso palinkėčiau labai nuoširdžiai:)
Vartotojas (-a): Žiogas
Sukurta: 2009-07-25 13:52:26
Gegužraibės :)
Anonimas
Sukurta: 2009-07-25 10:52:21
Ar ne per drąsi pabaiga?..
Antras posmas patiko.