Raudonuoja kiemo klevas –
sąžinių švarių skalbėjas,
nepamilusių guodėjas,  
ne ruduo dar, ir ne vėjas
nudraskys rūbus, kol trykšta
nekrikšto džiaugsmu vanduo!

Upė juokėsi, ir vijos
slidžios nematytos žolės,
ant žuvų skraiduolių raitos,
iki pat Berlyno sienos,
kol gegužraibėm pavirto –
upeliūkščių įkvėpėjom.

Delnuose per naktį augo
vynuogynai, sniego kalvos,
melsvas prarajos liežuvis
mėnesieną švelniai tirpdė.
Buvo skirta išsiskirti, –  
išprotėjom taip nusprendę!