Individualumo, vertybių nugrimzdimas, susiliejimas kasdienybės paviršutinume - lieka nenumaldomi klaustukai, tarsi pavienės mintys, mat bijomasi jas identifikuoti. Ta prasme: "aš" kova su aplinkine tikrove, ieškojimas savosios terpės, kuri tarytum aidas skęsta užtemimo siūlais adomose kruopelėse, tramdomuose instinktuose, susikurtame atvaizde. Net švarus vanduo užverda burnoje, o šnekėtojų minia - akmeninė sužadėtinė. Labai daug minčių keliantis, tai tik dalelė, kurią pamėginau pateikti savaip, ko gero. Skauda...

Dar grįšiu vėliau paskaityti, nes reikia ir suvokti - nepakanka vien žvilgsnio.

Svarus darbas.

Apie tekstą tik vienas žodis į galvą ateina: įdomus. Smagu sutiki jausmišką eilėraštį, kuris dar ir įdomus.

"tas kuris tik aidą girdi"


begarsiai vaikščiojimai giliai giliai, gerumai

labai pilnas eilėraštis - net nustebau pamačiusi. Pasirodė per daug įvardžiuotinių formų, ypač nuo vidurio - apsunkina kūrinį. Reikalaujantis sustojimų ir pamąstymų, tačiau labai gražios metaforos, vaizdai. Įtraukiantis darbas.
Visgi labiausiai strigo šios eilutės: dalyvaujant dalybose kairiame
tam šonkaulyje sukurto savęs atvaizdo --> lyg ir viskas paaiškinama, kas ir kaip, tačiau labai sudėtingai skaitosi ši vieta.

Antrinsiu Pelėdai - kūrinys vitražas: čia pat dūžtama, čia pat gimstama ir vėl dėliojama iš naujo. Daug sutalpinta.

Pilnas minčių darbas. Tokiam ir paskęsti galima... Gražu :)

Puikus darbas, daug jausmo:stipraus, tikro. DĖKOJU.

Kūrinys - vitražas, sakyčiau, sudėtas iš štrichų (šukių).
Ir gal būt prasmingiausia jį virškinti neskubant, nes iš tikrųjų kiekvienoje eilutėje daug žmogaus dvasiai ir smegenims reikalingų medžiagų.
Sėkmės Tau. Maladėc!