Nežinau, ar blakės pademonstruotas įrašas koreguotas, redaguotas. Jeigu - ne, tai, manau, reikia stebėtis jos profesionalumu, talentu darant šiuos darbus. Tačiau tokios aukštos prabos dalykai vėlgi kelia įtarinėjimus. Nors neaiškiai, bet užlysdavo mintelės, kad gal čia blakė atsiradusi siekdama tikslų, kurie protingai užmaskuoti išsižadant ankstesnių šeimininkų ir tarnybos jiems. Bet, žinoma, neužmirštu, kad šios mano mintys yra atpūstos vėjų, jos plikos, be argumentų. Ir, matyt, geriausiai paaiškinamos tuo, kad dabarties gyvenime įtarinėjimai tampa tarpusavio santykių atributais. Tiesiog žmogaus jausenoje užkonservuota bacila, įtarinėjimais sauganti, kad neužkibtumei ant nematomų meškeriotojų meškerės. Sakoma, kad atsarga gėdos nedaro, bet ar visuomet? Ar kartais tokia atsarga neperauga į nuodėmę, į dvasinį apsikiaulinimą savyje?
      Iš pirmų žodžių pažinau Jo Ekscelencijos prezidento balsą.

JO EKSCELENCIJA:
     Suprantu, kad Lietuva šalis, kurioje visko galima tikėtis. Ir suprantu, kad dažniausiai čia įvyksta tai, ko sveikas protas nesitiki. Kad ir mano. Pats žinai, jog nesitikėjau, kad būsiu išrinktas prezidentu. Lietuva posovietinė. Apstu brazauskininkų. O ir landzbergininkai nešlovino. O ar neišrinko? Ir vis dėlto, kai girdžiu, jog kažkur po Lietuvą klaidžioja iš mirusiųjų prisikėlęs karalius Mindaugas, tai netikiu ir tiek. Dieve tu mano, į Europą einam, o tokios erezijos. Lyg jas kas specialiai gamintų ir daugintų. Bet juk nemenkas darbas. Reikalinga vaizduotė. Netgi, sakyčiau, protas.
IEŽELIS:
    Pirmiausia esame bičiuliai. Abu juk emigrantų padermės, pasakytum, iš tos pačios terbos duoną valgėme. Tik po to esi prezidentas, o aš vienas iš tavo patarėjų.  Dar niekuomet man taip nebuvo keblu pasakyti, ką pasakiau- tikim ar netikim, bet privalome (bent dabar, bent kurį laiką)  pagyventi Karaliaus Mindaugo prisikėlimu. Antraip būsime nesuprasti. Visa tauta tik tuo ir gyvena, bažnyčios pučiasi nuo tikinčiųjų spūsties, o prezidentūroje lyg nieko neatsitikę. Bet žinote, kad tokia ramybė joje iš tikrųjų yra tik vaidinimas.
      
     Taip kalbėjo Ieželis ir, manyčiau, kad įtikinančiai. Protingų žmonių prezidentūroje niekuomet nestigo, tačiau ne visi jie galėję pelnyti Jo Ekscelencijos vienodą palankumą ir pasitikėjimą. Ieželis visai atvejais buvo kitokesnis; jis ir patikimiausias, ir artimiausias, ir jam didžiausias pasitikėjimas. Tačiau prezidentas elgėsi protingai, savo klausimais padedamas koncentruoti pašnekovo mintis.      -  
      - O kada prezidentūroje ne vaidinama?- paklausė.
      - Taip. Jūs teisus, - bičiuliškai pasakė Ieželis: - Kur valdžia, ten ir vaidinimai. Bet juos maitina ne pasakos, ne mitai, o realybė, gyvenimas. Ir jeigu prezidentūra sumanytų vaidinti lyg nieko šalyje  neatsitikę, tai tegu taip nebūna, nes manau, kad atsitikę daugiau, negu Prancūzijoje, kada buvo laukiama Karolio Didžiojo prisikėlimo.
     - Betgi neatsikėlė. Kaip atgulė taip ir.., - teisybę kalbėjo prezidentas. O Ieželis atrodė laimingas, sulaukės tokios neva priešpriešos. Iš įrašo pasigirdo sujudusio  žmogaus bruzdesys, kažkokio paslinkto daikto cyptelėjimas.        
     - Patarėjas esu todėl, kad patarčiau. Tai va: kažką reikia daryti ir negalima nieko nedaryti. Bičiulis esu. Todėl vėl: reikia atsiminti, jog esame iš molio, iš kurio - kaip girdime - įžiestas karaliaus Mindaugo prisikėlimo stebuklas.
JO EKSCELENCIJA:
     -To tik ir betrūko. Užtikrinu, kad tai kažkokia komedija, bet tik ne karaliaus Mindaugo prisikėlimas.        
IEŽELIS    
     -   Bet juk niekuomet tokio sujudimo nebuvo. O dabar? Argi negirdim? Ir, pavyzdžiui, aš suprantu saugumo šefą Mečį, kodėl jis tyli. Tikriausiai, jau ne viena diena, kai laiko saujoj telefono rageli, bet pasakyti “alio, prezidente”, neišdrįsta. Jis puikiai jaučia, kad jeigu ne balsu, tai mintyse apkaltinsite jį labiausiai nerimtu žmogumi. O tokie valstybės saugumo generalisimais negali būti. Kita vertus, tai inteligentiškas žmogus, tokie reiškiniai iš tikrųjų yra nesuprantami ir jam baugu, kad jūs jam nepatikėsite.
JO EKSCELENCIJA:
     - Žinoma, tuoj pat galiu susisiekti su Laurinkumi ir pasakyti- budėkit. Bet juk tai mažų mažiausiai iš kurios nors balandžio pirmosios užsilikęs pokštas, tas Mindaugo prisikėlimas.
IEŽELIS:
     - Kai kam Kristaus prisikėlimas ir po dviejų tūkstančių metų tėra tik pokštas

      – išgirdome iš įrašo prezidento patarėją ir, būdami taip užsiėmę, niekas nesuspėjome pamatyti, kaip į Pastogės departamentą atėjo guvus, energija spirgantis vaikėzas, kuris it žinojo, kas kur čia  padėta. Tuoj pripuolęs prie  stalo:
      - O kaip smagu! Jūs tikrai mokate žaisti kortomis, ponai? Ir aš moku, - ir išėmęs iš sulopytų, aptrintų kelnių kišenės kaladę kortų, miklia ranka pažėrė jas ant stalo: - Ką žaisim?  „Tūkstantį“? „.Durnių“? „Važį?“ Viską  moku. Ir namanykite, kad kortos sužymėtos. Man pačiam nepatinka apgavikai.
     - O rašyt, skaityt moki?, - pirmasis pradėjo atkusti Vidinis.
     - Nelabai, - prisipažino vaikėzas, užguldamas stalą net pilvu ir taisinėdamas kortų lošėjo vietą: – Nelabai.  Bet tai ir neįdomu.
     - Atsargiai! – išsigandau, kad neužgultų blakės, bet, regisi, ji padarė viską kas jos valioje, kad akys jos nepamatytų.- Ne, ne! Jeigu ir žaisime kortomis, tai ne čia, ne ant stalo. Bet kas gi tu esi, berniuk?
     - Aš esu Jonas.
     - Jonas? Man sakė, kad jums reikia  Jono. O kai manęs kam  prireikia, žinau, kad reikės lošti kortomis.      
     Atrodė, kad laikas juokauti dar neatėjo, bet širdyje jau šyptelėjau.
     - O kur bla... Atsiprašau, o kur dingo mūsų Gražuolė? - nesilioviau ieškoti akimis blakės, bet, matyt, ir Gražuolė atsigavo, nes mirktelėjusi spalvomis pažertose kortose, beveik linksmai pasakė:
     - Aš jau pozicijose. Ir kortas rinksiuos, kokios man tinka, kad būčiau graži. Ar ne, Jonai?  Tu jau sužaidė vieną partija. Beje, puikiai. -Ir  man su Vidiniu:- Ieškojote Jono mano krikštynoms. Kuo ne Jonas Krikštytojas...
   - O įrašas? Jis gi dar neišklausytas.
   - Ne dabar, -ryžtingai tarė blakė ir buvo aišku, kad ji teisi.

       (Iš „Kryžiokų vasaros“)