Žmogus persėdo ant didesnio akmens. Nuo tokio pasiaukštinimo apylinkių peizažas nepraturtėjo. Tačiau raiškiai jautėsi prisikėlusio pasiryžimas nepraleisti kad ir menkiausios galimybės žvilgterėti bent kiek toliau. Ir žvalgėsi jis godžiai, aprėpdamas ir Rytus, ir Vakarus, Pietus ir Šiaurę. Šiaip jau triukšminga Simono, Povilo, Mildos su Ignu natūros nerodė jokių skubos ženklų. Bet koks durklą laikančio žmogaus judesys telkė jų dėmesį ir atrodė vertas įsiminti.
     Netrukus durklą jis ištiesė ir rodė arčiausiai stovėjusiam Povilui.
     - Pažiūrėkite, jis nesurūdijęs. Kažin, kiek metų, kai su šituo durklu krūtinėn? O nesurūdijęs.
      SIMONAS: Sukanko 740 metų.
      ŽMOGUS: Nemažai
      MILDA: Tuo pat laiku sukako sukanka 750 metų, kai tapote Lietuvos karaliumi.
      MINDAUGAS: Vadinasi, išbuvau juo 10 metų. Neilgai. Bet kaip ilgiau būsi, jeigu toks apkiautęs esu - ligi šiol nepaklausiau, kas esate?
      MILDA. Aš Milda. O čia mano broliai Simonas Povilas ir Ignas.
      MINDAUGAS: Šaunu. Tikrai. Ačiū Aukščiausiajam ,kad nepalieka vieno. Ir net leidžia suvokti, kad manęs čia tyko sunkūs išmėginimai. Reikalinga sargyba. Ot žiūriu į jūsų ginklus. Tai turėtų būti tolimų laikų ginklai, bet jų nepažįstu. O gal tiesiog neatsimenu?
      SIMONAS: Tai špagos. Iš tikrųjų jos atsirado vėliau. Jūsų karaliavimo dešimtmetis senesnis už jas.
      MINDAUGAS: Norėčiau, kad prie savo ginklų pridėtumėte ir šitą durklą. Laiko, regis, pakako, kad surūdytų, o nei surūdijo, nei aprūdijo. Ne, nesakau, kad tai dovana, bet paimkite.
      POVILAS: Ačiū, karaliau.
      MINDAUGAS: Tai jums ačiū, kad padedate prisikelti. Bet kai girdžiu „karaliau“, tai veidą kreipia ironija. Karalius be karūnos. Be karalystės. Karalius griuvėsiuose. Ką gi, pabandysiu bent atsistoti. Bet, žinoma, tik su jūsų parama, antraip man gali nepavykti.
  
      Paramą karalius turėjo patikimą. Kad jis to nežinojo, tai logiška. Bet nenatūralu, kad savo galių neįvertino ir ketvirtukas. Ir nors namuose jiems dažnai sakydavo, jog, esą, jie patys nežino, nesuvokia kokia didi stiprybė susiformavo ir apsigyveno jų dvasioje, nė vienas iš keturių - net Milda - nepaisė teisingų žodžių. Būdami jauni, jie ir gyveno jaunatviškai, dažnai sąmoningai pasiieškodami nuotykių. Bet tai, kas atsitiko dabar, netilpo į jokius rėmus. Jautėsi jie ne lyg kitoje žemėje, kur keliamasi  iš numirusių, o kada tai daro karalius, jam reikalinga ypatingo patikimumo sargyba.
     SIMONAS: Jeigu iš tikrųjų yra taip, kaip mes suprantame, tai prisikėlimas, karaliau, įvyko. O atsistoti? Jūs greit pamatysite, kad tai jau nesunku.
     POVILAS Remkitės, karaliau. Nesvarbu į kokį- ar į kairį, ar į dešinį petį. Remkitės! Norintiems atsistoti visuomet atsiranda norinčių padėti jiems.

     Povilas priėmė ant peties  karaliaus ranką.
     Neretas žmogus žino, kad pasaulyje nemažai įvykių, kuriuos pamačius natūroje, aktelėjama, kad,  girdi, neįtikėtina, tačiau reiškinys dėl to, ar jais tikima ar netikima, neišnyksta. Kaip iki Koperniko Žemė sukosi aplink save ir Saulę, taip sukasi ir po jo. Tad ar reikėjo kurti laužus ir skandinti liepsnose žinojimą apie Visatos šitaip sukonstruotą dalelytę? Ar reikia stebėtis, kad iš Dievo rankos į žmonių pasaulį nubiro dar viena biologinė konstrukcija - prisikėlimas iš numirusių?  
     Nesakytumei, kad žmonija nesiruošia susitikimams su netikėtomis konstrukcijomis. Ir iš tikrųjų jau laikas visur ir kiekvienam suvokti, kad tai, kas egzistuoja dvasioje, visuomet turi potencialią  galimybę  persikūnyti  į materiją. Kiekvienas daiktas  pradžioje buvo išgalvotas, išsvajotas, įsivaizduotas ir tik po to - sukonstruotas. Todėl prisikėlimas iš numirusiųjų neturėtų būti neįtikėtinu reiškiniu, bet kad taip neatsitiks, jautė ir pats karalius Mindaugas, ir jo prisikėlimo liudininkai.
     MILDA: Puiku, karaliau! Matau, kad stovite, o, beje, netikiu, kad taip yra. O kas bus, kai apie tai išgirs Lietuva, išgirs visas pasaulis. Ot bus košės! ot bus pasimetimo!
     IGNAS: Nebus, Milda, nes niekas nenorės patikėti. Kad ir tu. Matai, o netiki. Ko tuomet tikėtis iš tų, kurių čia nėra? Kurie nemato? Nebus pasimetimo, nebus košės, o bus daug nusispjovimų ton pusėn, kur, anot jų, apsišaukėlis karalius Mindaugas gyvena. Atleiskit, karaliau, kad taip kalbu, bet tai mūsų dvasinės nuostatos: sąžiningai parodyti į tai, ką jaučiam ar matom, ar numanom.
     SIMONAS: O kai suklystame, nesislepiame. Prisipažįstame, kad vis dėlto apsirikome. Todėl labai norėtųsi, kad ir dabar apsiriktume.
    MINDAUGAS: Atidaviau jums durklą, kad bet kokiais atvejais negalėčiau juo pasinaudoti. Net kai apspjaudys. Net kai guldys į psichiatrinę ligoninę. Net jeigu kam knietėtų įsmeigti dar vieną durklą mano krūtinėn. Tačiau tai, kas skaudžiausia, manau, kad įvyko TEN. Sakiau, Dieve, prisižadu nieko neprisiminti ir savo atmintį  palieku pasaugoti dangui. Ir taip prieš jus, mano ištikimieji, ne tik kad karalius be karūnos, bet ir karalius be atminties. Ir jeigu ne iš krūtinės ištrauktas durklas, manau, kad ir jums nelengva  būtų patikėti mano prisikėlimu. Protingiau tikėti, kad tai apsišaukėlis Bet ir tuomet išlikčiau Viešpačiui dėkingas, kad štai pasėdėjau ant akmenų ir stoviu Lietuvos žemėje...
      MILDA: Nesijaudinkite, karaliau. Taip jums dar negalima. Siūlome jums sąžiningą savo tarnybą, kurį gintų nuo bent kokių įžeidinėjimu ar išpuolių.
     POVILAS “Vienas už visus...
     MILDA, IGNAS, POVILAS: Visi už vieną”.
      
     Karalius nuėmė ranką  nuo Povilo peties, taip liudydamas, kad bus atkaklus, stiprės, o savimi, savo asmeniniais reikalais pagal išgalę rūpinsis pats. Jis buvo šiek tiek aukštesnis už Mildą. Už visus gi vyrus- mažesnis, tačiau kresnas, šakotas, erdvus galingai jėgai. Teateina tik ir ji sutilps visa į kol kas suglebusius prisikėlusio karaliaus muskulus.
     -Tai tikriausiai priesaika. Pakartokite ją dar kartą, - paprašė.
( Iš „Kryžiokų vasaros)