Ir ankštų likimų akivarynuose
Juodų vandenų delnuose
Kaip žaltyvkstė neapčiuopiamas pulsas gyvenimo
Žaibuliuoja Dievo akimis į naktį
Glausk arčiau ir saugok savo laikinumą
Vienintelę tikrą Jo dovaną
Pirmu kvėpsmu įliejusią būtį
Degančią, aistrią, neramią
Kibirkščiuojančią net paskutinių atodūsių aide....
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Moderatorius (-ė): Cieksas Žalbungis
Sukurta: 2009-07-02 19:49:58
ar reikia esačiai saugot savo laikinumą?.. laikinumas pasilieka ir po esaties pabaigos
Vartotojas (-a): Ražas
Sukurta: 2009-07-02 16:12:32
Praleidau jį beskaitydamas šiandienos tekstus. Ačiū už tokią dovaną, glaudžiu jį prie širdies, artimas man jis labai. Taip, laikinumas tikrai didi dovana, vienintėlė tikra...nors mes nuo jo bėgame į amžinybę, norime grįžti į prarastą proproprotėvių Rojų...o paskutinis atodūsis girdimas ir matomas jau kitų, bet ir jį reikia priimti kaip laikinumo dovaną. Dar sykį nuoširdus ačiū.
Anonimas
Sukurta: 2009-07-02 12:57:28
...taip įtaigiai, vaizdingai apie Esatį...
Ir ankštų likimų akivarynuose
Juodų vandenų delnuose, puikios metaforos. patiko :)