Šiemet po kūlimo Musteikis žydams pardavė tik dalį grūdų. Likusius pavasarį žada vežti į „Lietūkį“ – daugiau moka, o pavasarį, jei grūdai gerai išsilaikys, tiks į pirmą rūšį. Kaina bus dar aukštesnė. Tik viena bėda, kad labai toli. Net dvidešimt penki kilometrai iki miesto. Bet ką dabar padarysi? Kartą per metus tokį kiekį parduodant norisi gauti daugiau. Juk tie grūdai – jau paskutinės praėjusių metų pajamos. Nauji pinigai ateis tik rudenį, po kūlimo. Ruduo dar labai toli ir nežinia, kokie bus derliai.
Vieną pirmadienį visi trys, Stasiukas, bernas ir Musteikis per dieną viską paruošė kelionei į miestą. Patikrino pakinktus, ištepė ratus, į vežimus sukrovė maišus su grūdais ir vakare, numigę valandėlę, tuojau po vidurnakčio išvažiavo.
  Veža du didelius vežimus grūdų, vieną vežimą bulvių, morkų, kopūstų, svogūnų ir burokėlių Agnutės šeimininkei. Atrodo, visko nemažai pridėjo rudenį, kai vežė mergaitę į gimnaziją, o dabar rašė, kad pritrūko daržovių.
Kelias geras, tokiu metu vieškelis tuščias, arkliai varomi lėta žingine, vos tempia sunkiai prikrautus vežimus. Būtų galima ir pasnausti, bet tik ne Stasiukui. Jis važiuoja pirmas ir jam reikia žiūrėti kelio. Musteikis antrame vežime išsitiesęs ant maišų ramiai knarkia. Tik nebetoli miesto paėmė vadeles į rankas.
Stasiukui net silpna. Visą naktį nemiegojęs vos laikosi ant kojų. Bet, laimė, prie kontoros jau laukia nemažai anksčiau atvažiavusiųjų ir kol atėjo jo eilė, jis vis dėlto gavo ant maišų valandėlę numigti.
– Gana miegot, –„ tuzgina“ jį Musteikis, – nešam grūdus.
Kol sutampė maišus, Stasiukui vėl pakirto rankas ir kojas, bet kai pardavęs grūdus Musteikis jam davė net dešimt litų, pasidarė visai smagu. Gautus pinigus jis paslėpė giliai mažoje švarko kišenėlėje ir retkarčiais pačiupinėja, patikrina, ar jie tebėra. Kad tik nepamestų. Tegu sau Elziukė sako ką nori, bet dėdė Musteikis vis tiek geras. Kad ir retai, bet pinigų duoda, o kai dėl algos, tai turbūt bus jau nemažai susidarę. Pasiims, kai bus laikas. Jeigu su Elziuke būtų kas nors išėję, tai ir pernai rudenį būtų pinigus atsiėmęs.
  Kol pridavė grūdus, kol atsiėmė pinigus – jau ir popietė. Dar pas Agnutės šeimininkę užsuko. Išgėrę po stiklinę arbatos, užkandę Musteikienės paruoštų užkandžių su spirgučiais, pagirdė arklius prie šulinio ir išvažiavo namo.
Atgal tušti vežimai greitai rieda, bet miestelį pasiekė tik pavakary. Su dideliais pinigais Musteikis pabijojo net į arbatinę užeiti. Norėjosi kaip greičiau, dar su šviesa pasiekti namus.
Užsuko tik į pašto agentūrą laikraščių.
  Senyva davatkėlė Veronika, agentūros vedėja, darbo valandų nepaiso. Anksti ar vėlai kas užeina – visada aptarnauja. Atiduoda laikraščius, laiškus, pranešimus ir platina valstybinės loterijos bilietus.
– Ponas, Musteiki, – sako ji, kai Musteikis pasiėmė laikraščius, – pirkit loterijos bilietą.
– Na, jau ne, – net piktai ginasi tas, – netikiu aš tomis loterijomis.
– Visus išpardaviau, tik viena puselė beliko. Pirkit. Gal laimėsit?
– Valdininkų išmislas, kad kaip nors išviliot iš žmonių pinigus, – vis labiau piktinasi Musteikis.
– Ale pirkit tą paskutinę pusę. Ką jums reiškia tas dešimt litų? Galit laimėt net penkiasdešimt tūkstančių.
– Kad ir laimėsi, tai jų nematysi. Pasiims jie patys.
– Taip negali būti, – nesutinka Veronika, – juk tai rimta valstybinė organizacija rengia. Atiduos iki paskutinio cento, jei laimėsit.
– Išparduodi kiekvienais metais tiek bilietų, o ar girdėjai, kad kas mūsų parapijoje būtų laimėjęs?
– Kad ne mūsų parapijoje, tai kitur, bet žmonės laimi, – nesutiko ji. – Lietuva didelė.
– Tik akių dūmimas, daugiau nieko. Yra, kas iš to pelnosi.
– Vis dėlto pamėginkit. Gal kaip tik čia jūsų laimė.
– Tokiems dalykams aš neturiu pinigų. Neįkalbėsit.
– Bet, ponas Musteiki, liko tik pusė bilieto. Man jau rytoj atsiskaityti reikia, o niekas neperka. Gal kaip tik jums ta laimė skirta. Negi nenorit laimėt penkiasdešimt tūkstančių?
– Matai, niekas neperka, o aš turiu pirkti. Neatsirado daugiau kvailių.
– Ką aš dabar darysiu? Neparduot man tiesiog negalima. Bus nepatenkinti. Ko gero ir iš algos išskaičiuos.
– Tai ir nusipirk pati. Nieko negali žinot. Gal čia ne mano, o pačios laimė, – juokėsi Musteikis.
– Ką reikės daryt? Jau vakaras, ir niekas turbūt nepasirodys, – apyverksnė dejavo moterėlė. – Ką reikės daryt?
  Stasiukui pagailo davatkėlės.
– Teta, neverk. Duok man, aš jį nupirksiu, – klausęs, klausęs jis ištraukė iš kišenėlės dešimt litų, – štai, imkite pinigus, užteks čia derėtis.
– Tai ačiū tau, vaikeli, – nušvito „pačtorka“ Veronika, – kad Dievas duotų tau laimėti. Kad tu žinotum, iš kokios bėdos tu mane išvadavai. Dar niekada man taip nebuvo. Kitais kartais gerai sekdavosi. Dieve, tau padėk.
– Durniui negali duot pinigų, – pyko Musteikis, – verčiau baronkų būtum nusipirkęs.
Kai Musteikis aprėkė Stasiuką, jam ir pačiam pagailo. „Buvo kišenėje dešimt litų, malonu buvo juos turėt, jausti prie krūtinės, galima buvo tą ar kitą nusipirkt, o dabar jų vietoje kažkokia skiautė popieriaus su skaičiais. Kas iš jos? Tiek jau to, kad taip išėjo. Tegu sau guli, valgyt neprašo. Išmest visada suspėsiu.“