Tylos  minutėje užgriuvo triukšmas. Tiesiog visas paukščių turgus. Plėčiau akis nežinodamas, kas atsitiko ir ūmai:
    - Sveiki gyvi!  
    - Sveiki, - pasakiau savo tyloje, - Varnai, tu?
    - Blakė!
    - Blakė? Negi? - aplenkė mane klausti Šventoji. Ir pajaučiau, kaip į mano delną nukrito mažytis daikčiukas.
    - Taip, Šventoji, tai aš, - Ir jau man: - Kam reikalinga esu, kam -ne, o jums, manau, labai. Klausyk! - pasakė ir iš saujos išgirdau tą paukščių turgų. “Viešpatie, bet juk tai  “Dženės” šaukinys -  atsiminiau taip gerai lyg būčiau sugrįžęs 20 metų atgal, -Taip, taip, tai jos šaukinys...      
    -Nemaniau, kad atpažinsi. Atpažinai vis tik. Kaip čia atsiradai?, - teiravosi Šventoj, bet džiaugsmo nė lašelio. - Nekenčiu blakių!
    - Ša, - tildė blakė Šventąją. O man aiškino ir demonstravo:
    - Tai ne tik  radijo karietos šaukinys. Klausyki! - paragino blakė  ir greitai išgirdau savo balsą aiškinant, kad, esą, reikia pasakyti, jog ginčų dėl sumanytų kelionių nebuvo. Esą, tiesiai-šviesiai buvo pasakyta, kad jeigu jūs, ponai, tikite savo karieta, tai prašom- meskit, klokit kelią po jos ratais ir važiuokite...
    - O ką tai reiškia ”jeigu tikite”, - kažkam parūpo paklausti. Ir vėl girdžiu save:
    -Mūsų atveju šis tikėjimas neįprastas. Todėl štai ir jums klausimas: ar tikite, kad įmanoma pagaminti karietą, kuria žmogus galėtų pakeliauti po praėjusius laikus. Sakysim, pasikinkai žirgą  ir važiuoji atgal iki savo šimtmečio pradžios ir giliau į praeitį.
    - Vidini, ar girdi, kas čia darosi? - Nesąmonė, buza, bet tai tiesa, - įsikišau į blakės įrašą.
    - Tikiu. Aš visuomet tikėjau, -ramiai tarė Vidinis ir apie blakę:
    - Varnai, iš  kur ji? Kaip pas tave atsirado?
    - Kvarkt, kvarkt. - ir į sauja numetęs nedidelį laiškelį: - tavo vaiks, tavo vaiks.
    - Astė?    
    - Bet klausti nereikėjo. Širdis, siela jautė, kad laiškelis Astės ir buvo jautru, smagu, kad į rankas patenka laukta žinia iš palikusios Šklėrius radijo karietos. Laiškutis nedidelis, bet būna netgi mažesnių, kurie išlieka, ištirpdami atmintyje  ir ją išgramdyti iš ten tegali, turbūt, tik amnezijos liga.
    Astė rašė:
  
„Netyčia pavyko aptikti seną, kaip suprantu, dar praėjusio amžiaus blakę su senosios karietos pirmos kelionės įrašu. Kaip ji čia, iš  kur- nesuvokiu, bet šis radinys apnuodijo pasitikėjimą. Žiūriu į  kelionės draugus ir dažnai galvoje – dingt! O gal tai blakių žmonės? Ir tylos, uždaros erdvės manyje atsiranda daugiau net prieš mano norą... “
  
     Tuo metu varnas kranktelėjo.
     - Galbūt tu teisus, Varnai, - nutraukęs viešą skaitymą burbtelėjo Vidinis. - Galbūt mūsų čia tiek daug, kad net neįtariame kiek. Supraskite, apie ką kalbu, - paprašė ir patylėjęs ryžosi neslapukauti: -Kalbu apie blakes. Kodėl jų negalėtų būti ir mūsų erdvėje?
    - Taip, kodėl negalėtų būti? - pasakiau, - ir jau žvelgdamas į varno parneštą blakę: - Nagi, pasirodyk. Gal tu daugiau šviesi, negu suvokiame. Gal ir tave teks šaukti Šventąja kaip knygą - segtuvą.
    - Dzieduli, nemylėk jos! Ji šnipė!
    - Manęs tokia teisybė neniekina. Būti šnipu - didžios atsakomybės ir pilietinio  pasišventimo reikalas. Atsimink, dzieduli, argi ne taip buvo? Argi ne taip kalbėjo Tomas Vaisieta? Atsimink! - dar paragino ji. Ir šį karą jau Tomo balsas iš jos:
    
     -Ten Toli Atgal sustabdai karietą, prisiklaupi ant kelių prie upės ir iš rieškučių atsigeri vandens, kuris jau nutekėjęs prieš šimtą ir daugiau metų.
    Arba - antai! - žmogus. Tu pats ne kartą stovėjai prie jo kapo su Vėlinių uždegta žvakute, o ten Toli Atgal tas žmogus gyvena. Jis pasitinka karietą, pakviečia nelauktus svečius į savo būstą, sodina prie vaišių stalo. Ir jam įdomu sužinoti, ar  jie iš toli? Iš kurio  Lietuvos krašto jo svečiai?
    Mieli žmonės, ar jūs tam žmogui, žiūrėdami į akis, pasakytumei teisybę, kad atvažiavote iš tos Lietuvos, kur jau prezidentas Algirdas Brazauskas. Dabar tik vaizduotis galime, kaip  išsipūstų to žmogaus akys, išgirdus teisybę. Juk nepatikėtų. Juk pamanytų, kad iš „Dženės“ išlipę žmonės yra pragaro velniai. Žegnotų ranka, žegnotų kryžiumi, o paskui skubėtų pakviesti kunigą, kad pašventintų velnių apsėstus jo namus.
    Taigi, yra pasaulyje dalykų, kai nežinai, tikėti jais ar netikėti.
    
      - O blake! Kur tu anksčiau buvai? Kur? - neiškenčiau suvokdamas, kokį milžinišką darbą  dirbome, norėdami  atkurti savo karietą. O ji, blakutė, tokia nedidelė, bet…girdi ją ir jautiesi taip lyg vėl sėdėtumei “Dženėje” ir švilpaudamas viršum Ygagos nugaros botagu, važiuotumei į pirmą tokią kelionę...
    - Dzieduli, nemylėk jos! Ji šnipė! - vėl prašė Šventoji, bet jau žinojau, kad daugiausia žinių iš sudužusios radijo karietos praeities galima gauti būtent iš jos, šnipės.
    - Stebiuosi, kad taip gerai pažįstamos: knyga – segtuvas arba mūsų Šventoji ir blakė.
    - Aš dirbu savo darbą, kaip ir Šventoji. Ir nemanau, kad blogiau. Norėčiau, kad žmonės bent kartais  paglostytų mane tokiu supratimu. Gyvenu tarnaudama. Buvau pasinešusi tarnauti ir Astei, bet ji nesutiko. Gal padainuot? - nelauktai paklausė blakė ir nelauksi leidimo ar draudimo:
                        Yra pasaulyje dalykų
                        Labai rimtų, bet daug ir - ne!
                        Lyg atmintis apie jaunystę
                        Galvoj  girgždena karieta…
  - Į sodo sezoną išlaižė blakė. Ir pastebėk, kada tai atsitiko. Gerai, kad ne per Jonines. Vietoje paparčio žiedo būtume ėmę.
    - Tai, ką  girdžiu, dar įkvėpti reikia. Niekuomet nesu matęs paparčio žiedo, tačiau to, kas dabar vyksta irgi - ne.
  (Iš “Kryžiokų vasaros”)