Jūržolių pirštai glotniai smėlėti,
Besileidžiant pagonių saulei išdegusiai,
Plauna kojas man vandeniu brendant bežadžiu...
Sambrėškiui slystant į naktį aklai žvaigždinėju,
Rankeliodama atspindžius blausiai žaibaruojančius.
Įsistebeilija iš pat dugno dumblėto į mano tuštumą
Žuvų akiduobės tuščios, sugėrę trūkinėjantį laiką,
Raižiai varpų suskaičiuotą kaip mirtininko atodūsius.
Nebeliko manęs jau ir mano.......................
Pabira būtis dega aistriai aguonų agonija,
Pasislėpus žalčiagalvei Žemynai, Gabijai...
Aklatis, kai žinai, kad esi jau beveik atriekta duonos riekė...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): obelaitė
Sukurta: 2009-06-30 23:27:16
Puikus išdėstymas, sužavėta, ačiū :)
Anonimas
Sukurta: 2009-06-30 17:59:11
...žavios metaforos, patiko :D
Vartotojas (-a): klevas
Sukurta: 2009-06-30 16:38:17
Brandžiai, sodriai. Kelis kartus skaičiau. Puikūs vaizdai.
Vartotojas (-a): boružė
Sukurta: 2009-06-30 15:31:34
Ačiū už patabą.Žalčiagalvei taip pat klaida.Labai atsiprašau už išsiblaškymą.
Vartotojas (-a): Saulėta naktis
Sukurta: 2009-06-30 14:45:27
puiku
Vartotojas (-a): Ražas
Sukurta: 2009-06-30 14:36:58
Viskas puiku, trikdo tas Jūsų žinojimas: kam Jūs esate atriekta beveik riekė? Sau? Praamžiui?
Dievuliui? Žmonėms? Turbūt sau...
Vartotojas (-a): boružė
Sukurta: 2009-06-30 12:52:57
Pastebėjau klaidą už kurią atsiprašau. kas galit, pataisykite žaibaruojančiu į žaibaruojančius.