Jūržolių pirštai glotniai smėlėti,
Besileidžiant pagonių saulei išdegusiai,
Plauna kojas man vandeniu brendant bežadžiu...
Sambrėškiui slystant į naktį aklai žvaigždinėju,
Rankeliodama atspindžius blausiai žaibaruojančius.
Įsistebeilija iš pat dugno dumblėto į mano tuštumą
Žuvų akiduobės tuščios, sugėrę trūkinėjantį laiką,
Raižiai varpų suskaičiuotą kaip mirtininko atodūsius.
Nebeliko manęs jau ir mano.......................
Pabira būtis dega aistriai aguonų agonija,
Pasislėpus žalčiagalvei Žemynai, Gabijai...
Aklatis, kai žinai, kad esi jau beveik atriekta duonos riekė...