Nudažytas mėnesiena takas, apvaškuotas balto kilimo kraštas,
šalia stovi kantri mergaitė ir traukia iš dangaus savo praeitį.
Sušvito danguj žvaigždė rytinė, kurią pažadino pavakarė kasmetinė,
Užklojo žemę tirštas rūkas, nuo viršaus krisdamas lyg nutrūkęs.

Pašėlo vėl už upės uždarytos fėjos, negalėdamos padovanoti gėrio,
Sustingo paukščiai pučiant šaltam vėjui, krūvoj sėdėjo ir drebėjo.
Prigulė ant šaltos rasotos žemės, apšalo, vietoj veido liko ledas,
Į galvą tebešovė mintys, šąla, jau naktėja, ateina sapnas...