Nebeprisimenu, kada paskutinį kartą girdėjau lietų... Uodžiau jį, rinkau ir gėriau savo dėmėtos sielos kiaurymėmis: kvapas, rugiai ir pienas. Tąsus žiogų čirbėjimas vakaro tyloj, lipdomai žvaigždžių (nematomos jos iš čia – debesys danguj, žolėj ir akyse. Ratu...)...
Virstu šviesesne tamsos dalimi – lyg ratilu į visas pasaulio šalis. Dalimi, suplėšomai šunų lojimo; nedrąsaus, lyg ir patys bijotų taip, kaip bijoma atmerkti akis ir matyti, kad laikrodžio vienatvėj laikas jau išvarvėjo. Nesurinksi jo ir nesunumeruosi, neįpakuosi į pigiai išparduodamas akimirkas. Begarsė tyla. Arba duobė į dangų.
Dalis manęs nukrinta į vandenį – į jungtį dabarties ir praeities, kaip medaus ir gėlės. Tampu juo, bet baugščiai, nes bijau, kad paklydau. Bijau ir džiaugiuos, kad galiu tai patirti. Apsitepu vandeniu ir iškylu – tamsa bėga nuo manęs. Šnabždu...
Žnekteliu žolėn – į tylų augimą, kvepiantį dangaus laisve. Iki soties. Skubu. Bandau susirinkti iš žemės, žolės ir nakties... Trūksta gija jungusi mane su šviesa – nuskęstu...
Medis priima mane. Jaučiu jo šaknis, besiskverbiančias į žemę, sumišusią su pelenais – degė. Degė. D. E. G. Ė. Jo brolis, įkūnytas balta lelija, sutepta mano kūno ↔ tavo kūno.
Kietas stiklas – atsimušu... Slystu iki gelmės, kol cukrumi sutepti nervai randa, kur galėčiau pasilikti. Ten šalta, nes nejuda. Jaučiu: virstu absoliutu – viskuo ir visais; manimi tampa regėjimai – aš tampu jais... Akys – laukia, tikisi. Noriu padėt, todėl įsismelkiu...
Įkrentu (veikiau sugrįžtu) į save. Kūnas įsitempia, sugirgžda ir sutvaska. Tikrina mane – klausosi vandens, kalbasi su žole, apsikabina su medžiu, įprasmina stiklu. Tas pats. Tik sugrįžęs. Vėl!..
Laukiu.
Nutilę žiogai ir vėjas, pasėtas ir išaugęs tamsoj, sukužda:
lis.
.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Maja
Sukurta: 2009-06-24 17:16:32
Artimas, labai artimas sielai. Beprotybės kalbėjimas. :) Ačiū, nuostabu.