tik prisilietęs naktimis
lyg vaikas,
kaip ruduo atsiradau,
ir medžių čia ne tūkstančiai,
šimtai tik,
ir lapai krinta tik pavasariop,
ir gaila, kad many
tik lašas liko panašaus
svajoklio rudenio lietaus,
ir tirpt, manding,
galėčiau net cukrinėj paupio srovėj,
tik cinkt – kažkas man petį liečia
betupinčiam auksinėj vakaro žolėj,
ne tu, ne tu, spalvingoji svajone,
ne tu sukėlei virpulį plaukų,
prašau, išdilki abejonėm,
ir liksiu čia lyg vaikas
nuspalvintuos laukuos, kur medžių
ne, ne tūkstančiai,
šimtai tik,
ir lapai krinta tik pavasariop.