Dykumos vėjas kraujuje spengia,
Kojos į lakų smėlį įklimpę.
Dykuma lig geluonies nurengia.
Taip alpstantį pagundos aplimpa.
Toks menkas prieš galią beribę,
Be tikėjimo – vargšas, paklydęs:
Tuščia sieloj minios tirštybėj,
Vienas tarp smėlynų ir žudančios saulės.
Gausi galią ir valdžią, ir šlovę,
Minios aikčios ir ant rankų nešios:
Reikia mažmožio – gausi gerovę –
Žodį išduoki – tavęs nekryžiuos.
Nusilenki sočiam ir pašlovink,
Atsiduoki jam kūnu ir siela.
Dings nerimas, sunyks ir dvejonė,
Tapsi viešpačiu žemėje vienu.
Juk tikėjimas tavo nevertas:
Jis – kančia, skausmas ir užmarštis.
Prigimtis – vartojimui sutvertas:
Vartok – dings tavoji neviltis.
Žengsi į sostą lyg į amžinybę,
Ne tada, kai akis mirtis užspaus.
Tava karalystė – grūdo didybė –
Ne valioj tavo ar į medį išaugs.
Tu – sėjėjas, grūdus vien bersi,
O ar sudygs – dvejone žeidžiamas esi.
Kam tas skaudulys: ar prisikelsi
Sieloje kito – žino vien ateitis.
O vaisiai medžio – aitrūs, žeidžiantys,
Į kelią vis šaukiantys ieškoti.
Vienas brendi dykra ir alkstantis
Savy, tirštyje minios aukotis.
Iš smėlynų į žmonių dykrą grįši
Sklidinas tikėjimo, sklidinas vilties.
Atpirkti prigimtį pilnas ryžto,
Žengi į kryžiaus glėbį ir mirties.
Kryžiaus glėbyje, kai šviesos blunka
Žemiškos būties, jėgas sutelkęs
Į atodūsį, kuris tyloje užanka...
Vien dykra ir tikėjimo alkis:
„Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?“
Abejingai legionas žaidžia kauliukais,
Visas lobis – panešiotas purpuro apsiaustas.
Tyli dangus, nerūstauja žemė,
Rodos, neįvyko stebuklas...
Kaip įbrisi į vandenį be krantų?
Kaip panirsi į šviesą be ribų ir šešėlių?
Į ten žengi per slenkstį mirties,
Palikęs už slenksčio
Dvejonių pasaulį,
Jau nebe aš,
Ne Motinos Sūnus
Tyloje
Ir belaikis...
Ražas
2009-06-15 13:10:01
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Tikras Dearnis
Sukurta: 2009-06-16 11:31:33
Pretenduojantis į savotišką poemą. Kalbėjimas paprastas, klasikinis, tačiau suprantamas ir neįmantrus. Radau įtikinamų minčių.
Moderatorius (-ė): Goda
Sukurta: 2009-06-16 08:22:05
Kiekviename posmelyje sodriai tarpstanti mintis. Vien dykra ir tikėjimo alkis... Vidinio išgyvenimo kelias. Įtaigu, skatina pamąstyti. Pagalvojau, kad čia būtų du geri kūriniai iki ir nuo „Mano Dieve...
Patiko. Ačiū.
Vartotojas (-a): eglute7
Sukurta: 2009-06-15 18:07:35
Be tikėjimo – vargšas, paklydęs:
Tuščia sieloj minios tirštybėj
Gal todėl sielos ramybės ir ieškom vienumoje, susikaupime, maldoje...
Anonimas
Sukurta: 2009-06-15 17:55:58
Biblijos reflektavimas, savo būties apmąstymas. Sukauptas, tinkamai sustatytas. Sveikinu.
Vartotojas (-a): Cinamonas
Sukurta: 2009-06-15 14:29:52
Patiko, toks užvaldantis
Vartotojas (-a): boružė
Sukurta: 2009-06-15 14:16:46
Paskutinis posmelis man labai, labai... Pakerėjo.