Dykumos vėjas kraujuje spengia,
Kojos į lakų smėlį įklimpę.
Dykuma lig geluonies nurengia.
Taip alpstantį pagundos aplimpa.

Toks menkas prieš galią beribę,
Be tikėjimo – vargšas, paklydęs:
Tuščia sieloj minios tirštybėj,
Vienas tarp smėlynų ir žudančios saulės.

Gausi galią ir valdžią, ir šlovę,
Minios aikčios ir ant rankų nešios:
Reikia mažmožio – gausi gerovę –
Žodį išduoki – tavęs nekryžiuos.

Nusilenki sočiam ir pašlovink,
Atsiduoki jam kūnu ir siela.
Dings nerimas, sunyks ir dvejonė,
Tapsi viešpačiu žemėje vienu.

Juk tikėjimas tavo nevertas:
Jis – kančia, skausmas ir užmarštis.
Prigimtis – vartojimui sutvertas:
Vartok – dings tavoji neviltis.

Žengsi į sostą lyg į amžinybę,
Ne tada, kai akis mirtis užspaus.
Tava karalystė – grūdo didybė –
Ne valioj tavo ar į medį išaugs.

Tu –  sėjėjas, grūdus vien bersi,
O ar sudygs – dvejone žeidžiamas esi.
Kam tas skaudulys: ar prisikelsi
Sieloje kito – žino vien ateitis.

O vaisiai medžio – aitrūs, žeidžiantys,
Į kelią vis šaukiantys ieškoti.
Vienas brendi dykra ir alkstantis
Savy, tirštyje minios aukotis.

Iš smėlynų į žmonių dykrą grįši
Sklidinas tikėjimo, sklidinas vilties.
Atpirkti prigimtį pilnas ryžto,
Žengi į kryžiaus glėbį ir mirties.

Kryžiaus glėbyje, kai šviesos blunka
Žemiškos būties, jėgas sutelkęs
Į atodūsį, kuris tyloje užanka...
Vien dykra ir tikėjimo alkis:

„Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?“

Abejingai legionas žaidžia kauliukais,
Visas lobis – panešiotas purpuro apsiaustas.
Tyli dangus, nerūstauja žemė,
Rodos, neįvyko stebuklas...

Kaip įbrisi į vandenį be krantų?
Kaip panirsi į šviesą be ribų ir šešėlių?
Į ten žengi per slenkstį mirties,
Palikęs už slenksčio
Dvejonių pasaulį,
Jau nebe aš,
Ne Motinos Sūnus
Tyloje
Ir belaikis...