Dvasinės vertybės išlieka

– Stok! – klykė Stela.
Aš nebesugebėjau suvaldyti automobilio. Mes trenkėmės į mašiną, kuri buvo priekyje.

Staiga aš pabudau.
    – Kur aš? Kas atsitiko? Kur Stela? Andželika, Tomas? – pradėjau klausinėti.
    – Tyliau. Jums reikia ilsėtis, – atsakė man seselė.
    – Kur jie? Po galais, kas čia vyksta?! – pradėjau pykti.
    – Jaunuoli, jūs ką tik pabudote iš komos. Prašyčiau mandagiau, – seselė nenusileido man.
    Aš pradėjau rėkti ant jo:
    – Sakyk, kur jie po velniais!!! Kur jie? Kas jiems?
    – Ponaiti Klaudijau, nebūtina kelti triukšmo. Jie gyvi. Tik panelė Stela sunkiau sužeista ir ji dar komoje. Daktarai tikisi, kad mergaitė pabus, nes jos smegenys ir organizmas nepasiduoda.
    – Ką??? Tikrai Stela? Jūs nieko nesumaišėte? – drebančiu balsu paklausiau.
    O seselė tvirtai atsakė:
    – Ne. Aš nieko nesumaišiau. O kaip jus jaučiatės? Gal ko atnešti?
    Aš visiškai įsiutau.
    – Dabar ne apie mane šnekame, po perkūnais. Aš noriu pamatyti Stelą. Nuveskite mane pas ją! –surėkiau.
    – Jums negalima vaikščioti. Pakviesiu daktarą, kad jus apžiūrėtų.
    – Nereikia man jokio daktaro.
    Seselė išėjo.
    Aš jutau begalini skausmą. „Negi mano Stela? Negi ji? O kaip Tomas su Andželika? Kaip jiedu?“ Aš nebevaldžiau ašarų. Norėjau tik bėgti pas Stelą. Pamatyti ją.
    „O įdomu, kiek laiko aš pragulėjau komoje? Ir kaip viskas nutiko? – pagalvojau.
    Į palatą atėjo daktaras. Aš staigiai nusivaliau ašaras.
    – Matau, kad jau pabudote, ponaiti Klaudijau.
FanTazy

2009-06-14 19:24:16

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Anonimas

Sukurta: 2009-06-14 23:23:54

Visiškas neįsijautimas į situaciją. Ką tik iš komos pabudęs žmogus dar guli reanimacijoje ir nemanau, kad isteriškai klykauja. Net seselės pasiūlymas yra nelogiškas - siūlyčiau rašyti apie tokius dalykus, kuriuos išgyvenote, tada lengviau įsijausti, proza iškart labiau įtraukia, tekstas sužavi, galima pasakoti detaliau. Dialogai apskritai tokia rašymo forma, kuri reikalauja įsijautimo, patirties, sumanumo, viena yra iš tikrųjų kalbėti gyvenime, o visai kas kita - įsivaizduoti kitų kalbėjimą. Sėkmės.
PS. o dvasinių vertybių, deja, čia niekur neradau.

Anonimas

Sukurta: 2009-06-14 23:06:49

Perskaičiau ir nesupratau, kurioje vietoje būtų geriau negu "blogai"... Nėra jokios intrigos... Dėl rašymo apie komos pojutį- labai pritariu Gediminui, gera mintis....

Anonimas

Sukurta: 2009-06-14 22:51:17

"Prašyčiau mandagiau, – seselė nenusileido man."- juokinga ši vieta.
"Aš pradėjau rėkti ant jo:" - kaip seselė virto į vyrą niekaip nesuprantu.

Daug klaidų. Dialogas - tragikomiškas, juokingas. Siužeto linija siaura ir neįdomi, jokio vidinio sukrėtimo. Atsisakyčiau visų dialogų ir bandyčiau parašyti kaip žmogus jaučiasi gulėdamas komoj. Kam tokie vardai - Stela, Klaudijus, Andželika? Juk lietuviais esame mes gimę...

labai silpnai...