– Stok! – klykė Stela.
Aš nebesugebėjau suvaldyti automobilio. Mes trenkėmės į mašiną, kuri buvo priekyje.

Staiga aš pabudau.
    – Kur aš? Kas atsitiko? Kur Stela? Andželika, Tomas? – pradėjau klausinėti.
    – Tyliau. Jums reikia ilsėtis, – atsakė man seselė.
    – Kur jie? Po galais, kas čia vyksta?! – pradėjau pykti.
    – Jaunuoli, jūs ką tik pabudote iš komos. Prašyčiau mandagiau, – seselė nenusileido man.
    Aš pradėjau rėkti ant jo:
    – Sakyk, kur jie po velniais!!! Kur jie? Kas jiems?
    – Ponaiti Klaudijau, nebūtina kelti triukšmo. Jie gyvi. Tik panelė Stela sunkiau sužeista ir ji dar komoje. Daktarai tikisi, kad mergaitė pabus, nes jos smegenys ir organizmas nepasiduoda.
    – Ką??? Tikrai Stela? Jūs nieko nesumaišėte? – drebančiu balsu paklausiau.
    O seselė tvirtai atsakė:
    – Ne. Aš nieko nesumaišiau. O kaip jus jaučiatės? Gal ko atnešti?
    Aš visiškai įsiutau.
    – Dabar ne apie mane šnekame, po perkūnais. Aš noriu pamatyti Stelą. Nuveskite mane pas ją! –surėkiau.
    – Jums negalima vaikščioti. Pakviesiu daktarą, kad jus apžiūrėtų.
    – Nereikia man jokio daktaro.
    Seselė išėjo.
    Aš jutau begalini skausmą. „Negi mano Stela? Negi ji? O kaip Tomas su Andželika? Kaip jiedu?“ Aš nebevaldžiau ašarų. Norėjau tik bėgti pas Stelą. Pamatyti ją.
    „O įdomu, kiek laiko aš pragulėjau komoje? Ir kaip viskas nutiko? – pagalvojau.
    Į palatą atėjo daktaras. Aš staigiai nusivaliau ašaras.
    – Matau, kad jau pabudote, ponaiti Klaudijau.