Tavęs nebuvo, kol vaikai užaugo,
Gal vyriškiems pečiams tai per sunku?..
O jiems kasdien reikėjo tėvo, draugo,
Ant tavo kelių pokalbių ilgų.
Grįžai namo labai daug nebetekęs,
Manai, šeima tave priims, priglaus.
Į širdis jau skausmu užžėlė takas,
Sunku juo pereiti, sunku, neklausk.
Ir aš kitokia - jau nesuvirpėjau,
Kai apkabinti pabandei mane.
Tą šilumą išpustė laiko vėjai,
Raudodami kas kartą kamine.
Grįžai tu laisvės daug prisiragavęs
Ir tik dabar, dabar gal supratai,
Kad ne kitus, likai save apgavęs,
Aplink tave - vien traškantys ledai.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): obelaitė
Sukurta: 2009-06-17 16:36:04
Labai puikus priėjimas prie neiškalbėto...likai save apgavęs,aplink tave vien traškantys ledai-tikra tiesa!
Vartotojas (-a): eglute7
Sukurta: 2009-06-14 22:19:40
Iš gyvenimo... Būna, kad laisvė su laiku apkarsta...
Vartotojas (-a): Santaja
Sukurta: 2009-06-14 20:03:33
be galo jausmingas. ir skaudus. ak, tas gyvenimas... moteriška dalia...
Anonimas
Sukurta: 2009-06-14 18:14:35
Labai patiko. Piešiami kontrastingi vaizdai,t.y.suglumimas, nežinia bei stiprybės kupina asmenybė.
Anonimas
Sukurta: 2009-06-14 16:34:51
Skausmas. Skausmas. Skausmas.
Vartotojas (-a): skroblas
Sukurta: 2009-06-14 16:18:29
Dievas ne tokias žmonių nuodėmes atleidžia, o žmogus? Argi jam neduota dieviškoji garstyčios grūdelio dydžio atleidimo dovana. Atleisti - tai tokia gera proga pelnyti pačią didžiausią Dangaus malonę.