Rytai per šviesūs mūsų paslaptims,
o sekmadienis – per drėgnas.
Jau apakę žibintai
vis dar juosia paupio liemenį,
kur šventieji prarado nekaltybę,
kur surado nuodėmę skaistuoliai.
Arbata iš akmenų po truputį vėsta,
garuoja ant cinamonu apibarstytos palangės.
Per saldu.. Bet tikra!
Šliūkšt rasos į porcelianinį veidą – pabusk,
mėnuo jau gieda.