Mano rankoje sena fotografija,
Juoda balta, ir nieko daugiau.
Kekės alyvų, o tarp jų stovi Tu.
Išdidus, skrybėlė, baltas kostiumas,
O aplink – vien žiedai.
Ar žinai, kad Tavų obelų,
Tų pirmų, jau nėra.
Prisimenu, kaip norėjai atgulti po ja,
Vis sakei, naktyje lakštingalos balso klausysies.
Guodeisi – rudenio vėtroj, kai į žemę kris obuoliai,
Jausi skonį, gersi kvapą žiedų.
Obelis, ta pirmoji, išėjo paskui Tave,
Sodas, nežinau, jau seniai aš lankiau.
Nežydėjo jau taip, kaip tada,
Paskutinį mūsų pavasarį.
Alyvų seniai nebėra.
Nežinau, bet jaučiu –
Lakštingala nebelanko sodo šakų.
Išdidus ir ta šypsena, senos fotografijos
Juoda balta, ir nieko daugiau.
Ach, kaip kvepia jazminai,
Priimki iš rankų manų.
Tyliai kužda mėnulio pjautuvas,
Kviečia į dangų žvaigždėtą.
Susitiksime, tik nežinau,
Ar kai vasara suksis svaigiame šoky žiedų.
Gal kai auksu klevo šakos dabinsis ir naktį kris obuoliais.
Už lango verks gili pūga, saujoje snaigė ištirps.
Priglusiu prie verkiančio stiklo ir lauksiu šešėliuos Tavęs.
Sodo takas ves į dangų žvaigždėtą, mos balta drobule.
Šiandien nunešiu Tau baltų jazminų,
Jusi kvapą, būsime vėl savo sodo šešėliuos kartu.
Lakštingalos balsas primins,
Kaip krito alyvų kekės melsvai.
Juoda balta ir nieko daugiau.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Sutemų Sesuo
Sukurta: 2009-06-13 12:37:23
Viesiems Jums dėkoju, kad skaitėte, kad kiekvienas supratote. Deja, kartais gyvenimas būna - juoda, balta ir nieko daugiau`. Mielas Piligrime, neimk giliai į širdį, tai tik kūrinys, o aš esu tik lūdesio žmogus, kaip vienas man žinomas kunigas sakė - Esu liūdesio žmogus, toks gimiau toks ir mirsiu. Tad kartais aš tikrai matau prasmę liūdesyje, o gal pastebiu tai ko daugelis nemato. Liūdesis nėra jau toks blogas ženklas, jis moka surinkti esamą džiaugsmą ir jei tokio žmogaus (liūdesio )kelyje nukrenta džaiugsmo jis labai, labai jį saugo, kad neišsibarstytų. Dėkui Jums visiems :)
Moderatorius (-ė): Goda
Sukurta: 2009-06-13 08:10:21
Betarpiškas pasikalbėjimas mintyse, su ilgesiu, švelniu liūdesiu, susitaikymu... Gal net išsikalbėjimas nusiraminimui. Juoda balta ir nieko daugiau. O tarp jų švelni jausminė paletė išsilieja.
Vartotojas (-a): eglute7
Sukurta: 2009-06-12 22:53:19
Ach, kaip kvepia jazminai,
Priimki iš rankų manų.
Su meile...
Moderatorius (-ė): Cieksas Žalbungis
Sukurta: 2009-06-12 22:49:13
o taip nuostabu
tuštybėje išgirsti
daugiau už nieką
Anonimas
Sukurta: 2009-06-12 19:11:54
Sentimentalus. Galima ir trumpiau, nutylėti, palikti vietos skaitytojo mintims.
Anonimas
Sukurta: 2009-06-12 16:12:52
Akyse matau tą fotografiją - taip ryškiai ir vaizdžiai, tarsi ką tik lytėtą. Kiekvieną žodį priimu ir tik dėl viena darosi pykta: kam - kam reikia žadėti tą susitikimą? Išėję palauks, jie žino, kad kažkada ateisi, o esančius kartais tokie žodžiai skaudina...
Vartotojas (-a): moli
Sukurta: 2009-06-12 16:10:01
atmosfera įveda į betarpišką, atvirą emocianalumą. Vaizdais plaukia brangūs ir šventi prisiminimai. Platūs ir skaudūs .
Vartotojas (-a): Svyruoklė
Sukurta: 2009-06-12 15:43:59
Išeina sodas, jo obelys, alyvos, bet takelis lieka. Širdyje.
Vartotojas (-a): Ražas
Sukurta: 2009-06-12 15:30:40
Svarbiausia, kad takelis į praeities sodą gyvas, kad juodai balta nuotrauka gyva, tai daug daugiau už visas spalvas, ach, dar tie jazminai. Atmintis - kibus erškėtis.