Mano rankoje sena fotografija,
Juoda balta, ir nieko daugiau.
Kekės alyvų, o tarp jų stovi Tu.
Išdidus, skrybėlė, baltas kostiumas,
O aplink – vien žiedai.

Ar žinai, kad Tavų obelų,
Tų pirmų, jau nėra.
Prisimenu, kaip norėjai atgulti po ja,
Vis sakei, naktyje lakštingalos balso klausysies.
Guodeisi – rudenio vėtroj, kai į žemę kris obuoliai,
Jausi skonį, gersi kvapą žiedų.

Obelis, ta pirmoji, išėjo paskui Tave,
Sodas, nežinau, jau seniai aš lankiau.
Nežydėjo jau taip, kaip tada,
Paskutinį mūsų pavasarį.
Alyvų seniai nebėra.
Nežinau, bet jaučiu –
Lakštingala nebelanko sodo šakų.

Išdidus ir ta šypsena, senos fotografijos
Juoda balta, ir nieko daugiau.
Ach, kaip kvepia jazminai,
Priimki iš rankų manų.
Tyliai kužda mėnulio pjautuvas,
Kviečia į dangų žvaigždėtą.
Susitiksime, tik nežinau,
Ar kai vasara suksis svaigiame šoky žiedų.
Gal kai auksu klevo šakos dabinsis ir naktį kris obuoliais.
Už lango verks gili pūga, saujoje snaigė ištirps.
Priglusiu prie verkiančio stiklo ir lauksiu šešėliuos Tavęs.
Sodo takas ves į dangų žvaigždėtą, mos balta drobule.

Šiandien nunešiu Tau baltų jazminų,
Jusi kvapą, būsime vėl savo sodo šešėliuos kartu.
Lakštingalos balsas primins,
Kaip krito alyvų kekės melsvai.
Juoda balta ir nieko daugiau.