dažniausiai
vingiuoja jis tuščias
aplinkui tik sklinda
kadaise čia laksčiusių
vaikų karo garsai
veda jis
pro gėlių dilgėlių kanapių gatves
kartais nutolsta
kartais vėl it žaltys priartėja
išsirango it katinas
ir pabrukęs romantišką uodegą
įsipina į naujamiesčio sambrūzdį.
dar nesakyk:
rieda skardžiu griūtis
garma grobianti mus prapultis
ir asiūkliai apraizgo
mūs atspindžius
jau pamąstyk:
kas be mūsų gelmė
kur tas takas be upės - - -
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Tikras Dearnis
Sukurta: 2009-06-11 22:56:19
Visgi tuos asiūklius keisčiau į kurį nors kitą augalą.
Anonimas
Sukurta: 2009-06-11 21:48:08
Įdomiai pavartoti asiūkliai. Nelabai šie augalai geba apraizgyti... Bet jei jau takas yra lyginamas ir su žalčiu, ir su katino uodega, kas yra labai skirtinga, turbūt ir asiūkliai gali apraizgyti... Et, ne man apie poeziją kalbėt!
Anonimas
Sukurta: 2009-06-11 19:34:23
Nelabai liepiamoji nuosaka. Trūksta, mano manymu, užtikrintumo. Lyg ieškoma, bet dar neatrasta. Sėkmės.
Anonimas
Sukurta: 2009-06-11 17:19:03
čiabuviški sugretinimai, kurie šiais laikais menkos vertės: vaikai--karas; gėlės--dilgėlės. klasikinio formato strofą venkite pradėti žodeliais jau, dar - neprofesionaliai atrodo. o kur dar svetimybė "ermideris", bent jau bandykit išgryninti etnologinę prasmę:))
Man asmeniškai nuobodus ir neįdomus. (tik romantiška katino uodegėlė tapo inventorizuotu įdomesniu ženklu:)