Baltos pievos, žali laukai,
Kur nuves mane šitie takai?
Gal į laukus rugių auksinių,
Gal į žemes juodų kemsynų.
Lyg iš dangaus jau krenta lapai,
Jau vėjas pučia vis stipriau.
Aš nematau tamsos ir šalčio,
Tik šimtus žmonių laimingų vaikštant parku.
Mažai mačiau piktų, šaltų žmonių,
Šaltų kaip ji niekad jau nebebus.
Maži vaikai meile ir juoku
Greit ištirpdys visus ledus.
Tuoj išsiskleis pirmi žiedai,
Ir dings visi šalti kerai.
Pražys pirmieji pumpurai,
Ir žmonės vėl gyvens linksmai!
Nors ir jauna labai esu,
Aš noriu noriu rėkt balsu!
Kiek nuostabių dalykų aš regiu
Ir noriu, kad juos matytumei ir TU!