Puikumėlis gi tų minčių :)

puiku.

Lyg mane būtumėt įmerkusi į eketę. Labai giliai. Neišmatuoju žodžių gilumos. Prie mylimiausių.

Va, čia tikrai įstabiai išlankstyta. Mintys ne tuščios.

Ar šnabždesys negriaudžia kaip vargonai, kai vientisumas odos plyšęs? Nuimk erdves, kad žvilgsniai susiliestų, tada tyla tikresnė bus, nei žodis.

Gili metafizinė potekstė: daiktas savaime ir žodis. Kas jis žodis? Pradžių pradžia ar raiškos priemomė, bendravimo įrankis? Pasaulis ar šio pasaulio blyškus atspindys, tikrovės perregimas vualis, klaidinantis klausiantį žvilgsnį? Emblemos mūsų jausmų, mūsų santykio su tikrove dabar ir čia.
Tikrovę paverčiantys regimybe? Perskaičius Jūsų išties puikų tekstą, kiek kilo klaustukų man. O gal jis tėra tos dedikacijos tęsinys? Nugalėti pyktį išties sunku, prasiveržia ir nesustabdysi, gal ir sveikiau išsilieti...Gal kiek ir tolokai nukrypau nuo Jūsų teksto, atleiskite, bet už tekstą ačiū.

ir sudirginto žodžio be reikalo
neištarsiu lyg svetimo vardo
...Šios Autorės kūriniai visada gilūs ir prasmingi...nėra juose tuščių žodžių tikrai...

iš tiesų – mūsų žodžiai tik eketės
vandenyne sušalusių frazių