VII

Stovėjom sutrikę.
Į dangų nežiūrėjom.
Sekėm besiplaikstančias laimės dulkes vėjyje.
Bijojom tylėti,
Bijojom kalbėti.
Dainavom lūpomis sučiauptomis.
Mus medžiai stebėjo,
Suprast negalėjo.
Širdies skausmo nepatyrę jie gyveno.
vasario

2009-06-05 13:13:37

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Anonimas

Sukurta: 2009-06-05 17:03:23

Daug žodžių, bet mažai pasakyta.

Vartotojas (-a): Ražas

Sukurta: 2009-06-05 15:21:43

Tarsi sunkūs atodūsiai iš pačios gilumos...nerimu slenkantis...laimės dulkėse artėjantis skausmas, kurio suprast negalėjo supanti tikrovė?..

Anonimas

Sukurta: 2009-06-05 15:11:40

rimas labai banalus. reiktų ieškoti kažko įdomėsnio.
ir pats eilius kažko stingantis

Vartotojas (-a): Saulėta naktis

Sukurta: 2009-06-05 14:10:12

kažkaip keistai suskambėjo;)