Stovėjom sutrikę.
Į dangų nežiūrėjom.
Sekėm besiplaikstančias laimės dulkes vėjyje.
Bijojom tylėti,
Bijojom kalbėti.
Dainavom lūpomis sučiauptomis.
Mus medžiai stebėjo,
Suprast negalėjo.
Širdies skausmo nepatyrę jie gyveno.