Vandens lelijomis užaugo ežerai akli,
Kol aš sėdėjau vienmarškinė lietui lyjant
Ir liepto medy iškorijusiam vedžiojau pirštais
Takus, kuriuos dar mano pėdoms ženklint lemta.
Sulijo man į kaimo lauką visos Dievo avys.
Aštriais liežuviais šalto rūko laižė kojas.
Ant slenksčio basas tėvas naktį delnuose žvaigždėtą laikė.
Kaip Dievas rodės man pro miglą jis.
Artojas...paprastas artojas....
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): obelaitė
Sukurta: 2009-06-08 16:55:40
Giliai prasmingas ir įdomus mintimis,šaunu :)
Anonimas
Sukurta: 2009-06-05 17:06:22
Man pakaktų pirmų keturių eilučių.
Anonimas
Sukurta: 2009-06-05 15:14:16
gražiai ir lygiai išlietas. kaip tobulas žiestas ąsotis
Vartotojas (-a): Ražas
Sukurta: 2009-06-05 15:10:16
Stinga žodžių...nuoširdus Jums AČIŪ, kad taip nuostabiai apie tėvą, praskaidrėjo akyse ir ten, kur dunksi vis dar širdis maloniai žnybtelėjo...AČIŪ
Vartotojas (-a): Saulėta naktis
Sukurta: 2009-06-05 14:21:57
gražu
Vartotojas (-a): Sutemų Sesuo
Sukurta: 2009-06-05 13:25:21
..............taip ir nuskridau į kaimo laukus su mielais man prisiminimais.Dėkui.