Vandens lelijomis užaugo ežerai akli,
Kol aš sėdėjau vienmarškinė lietui lyjant
Ir liepto medy iškorijusiam vedžiojau pirštais
Takus, kuriuos dar mano pėdoms ženklint lemta.
Sulijo man į kaimo lauką visos Dievo avys.
Aštriais liežuviais šalto rūko laižė kojas.
Ant slenksčio basas tėvas naktį delnuose žvaigždėtą laikė.
Kaip Dievas rodės man pro miglą jis.
Artojas...paprastas artojas....