Santrauka:
iš jaunystės fondų
Vienatvėje dainos aš nesudėsiu, –
ji kaip rūkas sklaidosi liūdnai.
Tik su tavim aš noriu būti dviese
kaip paukščio du balti sparnai.
Tu nenueik – tegu daina svajinga
ir mano širdį geresnę padaro.
Tu palūkėk – tavęs man stinga,
o su tavim vėl būna gera gera...
Te traukiniai į tolį nusirango,
tegu lėktuvai virš galvų praūžia,
daugkart draugystė krito mums iš rankų,
o ar žinai, kodėl ji nesudužo?
Vienatvė ir tyla man jau įgriso.
Be tavęs, rodos, net negyvenu.
Kaip paukštis aš galbūt toli nuskrisiu,
jei būsi man antru sparnu.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Takažolė
Sukurta: 2009-06-07 11:47:52
Sparnuotas. :)
Anonimas
Sukurta: 2009-06-04 21:09:17
Labai romantiškas, gerai surimuotas.
Anonimas
Sukurta: 2009-06-04 14:54:32
Sunku man tokius komentuot...nėra prie ko prikibt, bet ir nesužavėjo.
Vartotojas (-a): boružė
Sukurta: 2009-06-04 14:18:59
daugkart draugystė krito mums iš rankų,
o ar žinai, kodėl ji nesudužo?- ypač patiko šis klausimas...
Vartotojas (-a): radaa
Sukurta: 2009-06-04 13:51:24
Garžūs jausmai... gražus išsiliejimas.
Anonimas
Sukurta: 2009-06-04 09:27:27
...gražu.
Kažkodėl prisiminiau pasaką ape gervę ir gužutį... :) nepavėluok, Adele...
Vartotojas (-a): Ražas
Sukurta: 2009-06-04 08:43:09
Kiek čia ilgesio nepamatuojamo, tylios vilties jog Tave išgirs.