Vienatvėje dainos aš nesudėsiu, –
ji kaip rūkas sklaidosi liūdnai.
Tik su tavim aš noriu būti dviese
kaip paukščio du balti sparnai.

Tu nenueik – tegu daina svajinga
ir mano širdį geresnę padaro.
Tu palūkėk – tavęs man stinga,
o su tavim vėl būna gera gera...

Te traukiniai į tolį nusirango,
tegu lėktuvai virš galvų praūžia,
daugkart draugystė krito mums iš rankų,
o ar žinai, kodėl ji nesudužo?

Vienatvė ir tyla man jau įgriso.
Be tavęs, rodos, net negyvenu.
Kaip paukštis aš galbūt toli nuskrisiu,
jei būsi man antru sparnu.