Santrauka:
Iš ciklo "Saulėkalnis"
Jau, rodėsi, kad viskas atsitiko:
Kam lemta būti, ir visi taškai
Jau sudėlioti lyg nugludinti skatikai,
Išblukę raidės - rūdijantys laiškai.
Gija lyg laumės siūlas draikosi viršūnėj,
Gal vėjo žirklės ims ir jį nukirps.
Koks tragiškas rudens dosnumas:
Grąžinsi – negrąžinsi, juk vis vien paims
Kažkas Saulėkalny klevus nutapė.
Koks koloritas nežinomos paletės!
Kiek purpuro šiai žemiškai agape
Kai mirksnis netikėtai sielas suliečia!
Pamiršusi dvejonę lepi mano siela
Į giją įsikibusi viršūnėj plazda vėjy,
Ji ryžosi palikti žemišką galerą,
Apsvaigusi jog amžinybė palytėjo.
O purpurą vėjokšlis klevo drumsčia.
Gija atsiskiria nuo klevo kūno:
Vėl į galerą - siela raukiasi į kumštį
Suvokusi,
Jog be kančios palaimos žmoguje nebūna...
Ražas
2009-06-01 11:00:20
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): ardas
Sukurta: 2009-06-02 17:27:33
"Jog be kančios palaimos žmoguje nebūna..."-išminties krislas,patiko...
Moderatorius (-ė): Goda
Sukurta: 2009-06-02 10:59:48
Vingriai tas laumės siūlas apraizgo, svaigiai sulieja klevų spalvynas į vieną ir tą patį likimą... vis išsirišant į išmintį... Labai sodrus kūrinys. Gražus.
Vartotojas (-a): By Zenas
Sukurta: 2009-06-01 21:06:10
labai
Vartotojas (-a): skroblas
Sukurta: 2009-06-01 20:18:58
Nesakyčiau, kad lengvas, bet gilus. Ir grožis gilumoje. Verčia galvoti.
Vartotojas (-a): Astra
Sukurta: 2009-06-01 19:51:24
Kaip gražiai perteiktas būties trapumas - ir rudens paženklinto klevo, ir žmogaus. Gražios mintys, ačiū.
Vartotojas (-a): eglute7
Sukurta: 2009-06-01 18:20:23
Jog be kančios palaimos žmoguje nebūna...
Kaip kartojasi žiemos ir vasaros, taip palaimą palydi kančia...
Vartotojas (-a): giedrex26
Sukurta: 2009-06-01 15:54:14
Koks tragiškas rudens dosnumas:
Grąžinsi – negrąžinsi, juk vis vien paims
...gilus žvilgsnis...filosofiškai...
Anonimas
Sukurta: 2009-06-01 12:36:39
...tikra tiesa Jog be kančios palaimos žmoguje nebūna...