Jau, rodėsi, kad viskas atsitiko:
Kam lemta būti, ir visi taškai
Jau sudėlioti lyg nugludinti skatikai,
Išblukę raidės - rūdijantys laiškai.

Gija lyg laumės siūlas draikosi viršūnėj,
Gal vėjo žirklės ims ir jį nukirps.
Koks tragiškas rudens dosnumas:
Grąžinsi – negrąžinsi, juk vis vien paims

Kažkas Saulėkalny klevus nutapė.
Koks koloritas nežinomos paletės!
Kiek purpuro šiai žemiškai agape
Kai mirksnis netikėtai sielas suliečia!

Pamiršusi dvejonę lepi mano siela
Į giją įsikibusi viršūnėj plazda vėjy,
Ji ryžosi palikti  žemišką galerą,
Apsvaigusi jog amžinybė palytėjo.

O purpurą vėjokšlis klevo drumsčia.
Gija atsiskiria nuo klevo kūno:
Vėl į galerą - siela raukiasi į kumštį
Suvokusi,
Jog be kančios palaimos žmoguje nebūna...