Ji norėjo būt gražiu žmogum,
Tikėjo meile, saule ir dangum.
Žinojo, kad ateis ta valanda,
Kai širdį jos užlies jausmų banga.

Bet buvo ji tarytum užkeikta,
Neleido Dievas būt jai mylima.
Kai ji pajausdavo širdy jausmų bangas,
Vaikinai greit surasdavo kitas...

Su skaudančia širdim, maištinga siela
Ji įžengė į tamsią, nematytą pievą.
Pajutus šaltą ginklą ant savęs,
Nuvijo blogį, nerimą, kančias...

Kai saulė tyliai budino vėl svietą,
Mergaitės kūnas nebebuvo vienas.
Suliejęs žemę, orą ir gėles,
Nenoriai įžengė jis į dausas...