Saulės grįžtuvės

Santrauka:
Pagal M. Gimbutienės"Senoji Europa"
Vai siuto,dūko Šiaurys visą ilgąją naktį,
Apsigaubęs balta marškone klastūnės pūgos,
Paryčiui tilo siutas, pakyrėjo jam plaktis,
Šast į pusnį, nežinia kiek ten įlindęs riogsos.

Nurimus erdvė sužibo sidabro akelėm,
Bedugnė gili paslapties amžinos kupina.
Kloja žemę balta sniego pūkų skrandelė -
Nei takų, nei kelių, nei namų - vien balta nykuma...

Virš pusnynų mėnuo įdėmiai apsižvalgo.
Jau rausvina skruostus šaltukas Aušrinei rytuos.
Šioj baltoj nykumoj dūmelis vienišas rangos,
Į tą gylį bedugnį kur saulužė ropos.

Meta žvilgsnį jaunas mėnuo pro angą į vidų:
Ten septynios mergelės prieš ugnį dabinas,
Kad atgimstančios saulės pirmą žvilgsnį išvydus -
Ją pasveikint galėtų ir jos sugrįžimą.

Pabiro žmogeliai lyg skruzdės drobule balta
Link kalnelio, kur Deivė iš tamsumėlės išnyra -
Tik šį rytą, kai gamta ir žmonės išalksta
Saulės galybės virš tamsumos nykumos tyrų.
.
Atsivers sunki plokštė akmens kalno viršūnėj -
Jie kapo angoj išvys Baltąją Deivę Mirties -
Ji - kraupi, lyg ledokšnis sustingęs jos kūnas
Boluoja tamsoj be gyvybės ir be vilties.

Lūpos bekraujės, o žvilgsnis blausus ir sustingęs -
Didi ir kraupi vėlių valdovė ryto brėkšmoj:
Ji didžiausia galia kupina ir turtinga,
Ji pražūtį lemia, kad galėtų atgimt įsčių tyloj.

Bet stebuklas: kapo tamsoj Mirties Deivė dingsta -
Rausvame gaise pilnakrūtė nuogalė merga,
Jos grakštus rankos mostas - raudony gaisų saulė gimsta
Skaisti, virpanti. Lenkias deivei šeimyna marga.

Jos grožy, žavesy yra kažkas kraupiai lemtingo,
Neišvengiamo skubėjimo save įvardyt -
Štai kūnas karštas, geismo kupinas, žaismingas,
Bet stovintis ant nežinios didingo skardžio.

Galia taip geismingai prasidėjus mąžta, nyksta -
Lyg dylantis kasnakt mėnuo aukštam dangaus skliaute,
Bet po tamsos mirksniu sugyjantis atgimsta
Tos paslaptingos galios amžinos gimties rate.

Lemties galia aušroj gimties įžiebia stebuklą:
Kapo tamsa, nykuma balta gėle pražydus -
Ledo tyloj sukrovus gyvatos žiedą kuplų -
Galia iš galių atgimstanti savoj galybėj...

Dešinėj rankoj - apkritusi žiedais ievos šakelė,
O galvą dabina žalias berželio vainikas,
Kairėj rankoj – žibuoklė - dangaus žydrio gėlelė,
Juosmenį puošia baltų pakalnučių kasninkas.

Tartum ką kviestų šakele kažkam į tolį moja:
Žemumoj, už upės, kur stūkso apsnigta giria -
Lyg skruzdės kelios žmonių figūrėlės ropoja,
Slenka per dykrą lyg surišti virve...

Iš Šventgirės, į kalną su mirusių kaulais:
Prieky voros - žilagalvė Motulė genties -
Kas netvaru - grąžinta lietui, vėjams ir saulei,
Išėjusių į kelią pas Baltą deivę Mirties.

Kauleliai į lopšius iš beržo tošies sudėlioti,
Jau kalno papėdėj, apsupti margos šeimynos.
Į priekį žengus,taria Močia:“gana dejuoti“, -
Prieš kapą lenkias, rupūžę kojomis paminus, -

„Pažadink, Deive Motin, man gyvį po kojom,
Pati atgimusi Baltos Mirties paslaptyje,
Pirm Aušrinės jaunas mėnuo šįryt atropojo:
Metai bus dosnūs, atgimki saulele dangaus lelija.

Dar priimki kaulelius į savo galių globą -
Tų, kurie paliko savo šeimą ir pastogę,
Kad atgimtų tavo įsčiose, Didžioji Boba,
Kaip pati atgimstanti pasaulį visą globi.

Dar matai - visi laukai speigu užkalti,
Upeliūkštis storo ledo properšoj dar gurga,
Bet pažadintoj saulutėj jau ledokšnis kapsi,
Prasikals jau greit žiedelio pirmas spurgas.

Mes - kaip tas plevėsa, kur amžiais dangumi keliauja-
Gimstam, dylam, mirštam tavo Amžinojoj Galioj.
Suteik šiandien galybės mums atgimt visiems iš naujo,
Skirk geresnę ir šviesesnę žmogiškąją Dalią.“

Žengia ji į kapą beržo lopšiais nešina.
„Kilk saulele, kilk sauluže, žadink visą gyvį
Iš mirties, iš snaudulio ir paklydimų“, -
Kartoja balsiai susirinkusi šeimyna.

O iš kapo ji išeina nešina ugnelę -
Skaisčiu, gyvai plazdančiu saulužės gurvolėliu,
Į aukurą perkelia dosnią šviesos ir šilumos davėją,
Meta ten vilkės vilnos susuktą kuodelį.

Balsiai taria: “atsišauki, pramote šeimynos,
Kuri globoji mus medžioklės kruvinuos takuos -
Iš slipingų buveinių per kemsynus ir plynes
Mums grobį gausų į slaptas slasnas suvaikai.

Dabar,šeimyna,skalsinkim grūdą šventą,
Saldaus midaus šlaką pirmą protėviams nuliekim,
Kvieskime visus gyvus, išėjusius į ratą bendrą,
Grįžtančią gyvybę daina ir šokiu minėkim.“

Dvyliką dienų atgimstančią gyvybę švenčia -
Po laukimo ilgo toks linksmumas didis ima.
Pokštus, išdaigas, visokias linksmybes krečia
Ir senimas, ir jaunimas - tikras pablūdimas...
Ražas

2009-05-27 14:21:35

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): Tikras Dearnis

Sukurta: 2009-05-27 22:04:53

Gyvas poetinis pasakojimas: paprastas, lengvai plaukiantis, neįmantrus. Neerzino net kūrinio ilgis. Gal tik paskutinis posmas (jo pabaiga) galėjo būti įstabesnis.

Vartotojas (-a): gulbinas

Sukurta: 2009-05-27 19:31:41

Rimtas darbas

Vartotojas (-a): Sutemų Sesuo

Sukurta: 2009-05-27 16:22:00

Puikus darbas, vaizdiniu, mitologiniu, veiksmas kūrinyje, skaitai kaip poemą, deja mano vaizduotėje iškylo vienos senos nuotraukos vaizdinys, prie karsto baltomis skarutėmis apsirišusios moterys, pasidomėjus sužinojau, kad seniau balta buvo, o ne dabar juoda.... Čia radau ir tai, daug baltos, su gėlėmis ir Deive.
Deja visa man persipinė su gyvybe ir mirtimi, su mirštančia gamta, su mūsų tikėjimu į anapusinį buvimą.
Neprisimenu dailininko pavardės tik paveilslą,, Šokis su mirtimi", tad ir čia kažkur pasąmonės užkaboriuose šoko....Puikus darbas. Ačiū.

Vartotojas (-a): giedrex26

Sukurta: 2009-05-27 16:04:21

..gražus kūrinys....archajiškai skambantis...iš gelmių...stebuklingai...

Vartotojas (-a): boružė

Sukurta: 2009-05-27 15:51:37

Manau, kad Gimbutienei tokios Jūsų interpretacijos būtų patikę:)

Moderatorius (-ė): Goda

Sukurta: 2009-05-27 15:33:46

Net labai turtingas kūrinys ir istoriniu, ir mitologiniu, ir etno tradiciškumo atžvilgiu, jau nekalbant apie Autoriaus, atrodo, neišsenkamą, labai veržlią kūrybiną versmę, taip išraiškingai perteikiant vaizdus, nuotaikas, perpinant savo požiūriu... Vaizdi kalba; netgi gaivinama tokiais kaip "Saulužės gurvuolėlis, slaptos slasnos, gyvatos žiedas kuplus, kasninkas" ir kt.

P.S. Kai kur reikėtų kirčiavimą pasitikslinti ir suderinti, kad susitvarkytų rimas, ritmas.
pataisiau:
išvis > išvys
mažta > mąžta

Vartotojas (-a): Nijolena

Sukurta: 2009-05-27 15:11:21

Mostas platus, su pretenzija į poemą, bet per teksto platumas nesuvaldytas rimas, o kai kur metaforų perteklius apsunkina siužetą, tačiau pastangos vertos pagyrimo.Emocinis užtaisas stiprus ir įtikinantis.