Saulės grįžtuvės

Vai siuto,dūko Šiaurys visą ilgąją naktį,
Apsigaubęs balta marškone klastūnės pūgos,
Paryčiui tilo siutas, pakyrėjo jam plaktis,
Šast į pusnį, nežinia kiek ten įlindęs riogsos.

Nurimus erdvė sužibo sidabro akelėm,
Bedugnė gili paslapties amžinos kupina.
Kloja žemę balta sniego pūkų skrandelė -
Nei takų, nei kelių, nei namų - vien balta nykuma...

Virš pusnynų mėnuo įdėmiai apsižvalgo.
Jau rausvina skruostus šaltukas Aušrinei rytuos.
Šioj baltoj nykumoj dūmelis vienišas rangos,
Į tą gylį bedugnį kur saulužė ropos.

Meta žvilgsnį jaunas mėnuo pro angą į vidų:
Ten septynios mergelės prieš ugnį dabinas,
Kad atgimstančios saulės pirmą žvilgsnį išvydus -
Ją pasveikint galėtų ir jos sugrįžimą.

Pabiro žmogeliai lyg skruzdės drobule balta
Link kalnelio, kur Deivė iš tamsumėlės išnyra -
Tik šį rytą, kai gamta ir žmonės išalksta
Saulės galybės virš tamsumos nykumos tyrų.
.
Atsivers sunki plokštė akmens kalno viršūnėj -
Jie kapo angoj išvys Baltąją Deivę Mirties -
Ji - kraupi, lyg ledokšnis sustingęs jos kūnas
Boluoja tamsoj be gyvybės ir be vilties.

Lūpos bekraujės, o žvilgsnis blausus ir sustingęs -
Didi ir kraupi vėlių valdovė ryto brėkšmoj:
Ji didžiausia galia kupina ir turtinga,
Ji pražūtį lemia, kad galėtų atgimt įsčių tyloj.

Bet stebuklas: kapo tamsoj Mirties Deivė dingsta -
Rausvame gaise pilnakrūtė nuogalė merga,
Jos grakštus rankos mostas - raudony gaisų saulė gimsta
Skaisti, virpanti. Lenkias deivei šeimyna marga.

Jos grožy, žavesy yra kažkas kraupiai lemtingo,
Neišvengiamo skubėjimo save įvardyt -
Štai kūnas karštas, geismo kupinas, žaismingas,
Bet stovintis ant nežinios didingo skardžio.

Galia taip geismingai prasidėjus mąžta, nyksta -
Lyg dylantis kasnakt mėnuo aukštam dangaus skliaute,
Bet po tamsos mirksniu sugyjantis atgimsta
Tos paslaptingos galios amžinos gimties rate.

Lemties galia aušroj gimties įžiebia stebuklą:
Kapo tamsa, nykuma balta gėle pražydus -
Ledo tyloj sukrovus gyvatos žiedą kuplų -
Galia iš galių atgimstanti savoj galybėj...

Dešinėj rankoj - apkritusi žiedais ievos šakelė,
O galvą dabina žalias berželio vainikas,
Kairėj rankoj – žibuoklė - dangaus žydrio gėlelė,
Juosmenį puošia baltų pakalnučių kasninkas.

Tartum ką kviestų šakele kažkam į tolį moja:
Žemumoj, už upės, kur stūkso apsnigta giria -
Lyg skruzdės kelios žmonių figūrėlės ropoja,
Slenka per dykrą lyg surišti virve...

Iš Šventgirės, į kalną su mirusių kaulais:
Prieky voros - žilagalvė Motulė genties -
Kas netvaru - grąžinta lietui, vėjams ir saulei,
Išėjusių į kelią pas Baltą deivę Mirties.

Kauleliai į lopšius iš beržo tošies sudėlioti,
Jau kalno papėdėj, apsupti margos šeimynos.
Į priekį žengus,taria Močia:“gana dejuoti“, -
Prieš kapą lenkias, rupūžę kojomis paminus, -

„Pažadink, Deive Motin, man gyvį po kojom,
Pati atgimusi Baltos Mirties paslaptyje,
Pirm Aušrinės jaunas mėnuo šįryt atropojo:
Metai bus dosnūs, atgimki saulele dangaus lelija.

Dar priimki kaulelius į savo galių globą -
Tų, kurie paliko savo šeimą ir pastogę,
Kad atgimtų tavo įsčiose, Didžioji Boba,
Kaip pati atgimstanti pasaulį visą globi.

Dar matai - visi laukai speigu užkalti,
Upeliūkštis storo ledo properšoj dar gurga,
Bet pažadintoj saulutėj jau ledokšnis kapsi,
Prasikals jau greit žiedelio pirmas spurgas.

Mes - kaip tas plevėsa, kur amžiais dangumi keliauja-
Gimstam, dylam, mirštam tavo Amžinojoj Galioj.
Suteik šiandien galybės mums atgimt visiems iš naujo,
Skirk geresnę ir šviesesnę žmogiškąją Dalią.“

Žengia ji į kapą beržo lopšiais nešina.
„Kilk saulele, kilk sauluže, žadink visą gyvį
Iš mirties, iš snaudulio ir paklydimų“, -
Kartoja balsiai susirinkusi šeimyna.

O iš kapo ji išeina nešina ugnelę -
Skaisčiu, gyvai plazdančiu saulužės gurvolėliu,
Į aukurą perkelia dosnią šviesos ir šilumos davėją,
Meta ten vilkės vilnos susuktą kuodelį.

Balsiai taria: “atsišauki, pramote šeimynos,
Kuri globoji mus medžioklės kruvinuos takuos -
Iš slipingų buveinių per kemsynus ir plynes
Mums grobį gausų į slaptas slasnas suvaikai.

Dabar,šeimyna,skalsinkim grūdą šventą,
Saldaus midaus šlaką pirmą protėviams nuliekim,
Kvieskime visus gyvus, išėjusius į ratą bendrą,
Grįžtančią gyvybę daina ir šokiu minėkim.“

Dvyliką dienų atgimstančią gyvybę švenčia -
Po laukimo ilgo toks linksmumas didis ima.
Pokštus, išdaigas, visokias linksmybes krečia
Ir senimas, ir jaunimas - tikras pablūdimas...
Ražas