Santrauka:
Šiai dienai kartoju, ne todėl, kad neturiu naujo, bet tokia diena, su balta Orchidėja...
Atsiprašau visų, kuriems jau bus skaitytas, deja... būna ir taip kartais.
Tavo celėje tyla ir ramybė, į tavąsiais sienas atsimuša melas, skausmas, teisybės ir neteisybės.
Sterilu ir aišku, visa – keturių sienų erdvėje.
Durys – jungtis su pasauliu, tavuoju ir manu, skirtingu ir panašiu.
Balta orchidėja geria saulės šviesą, savo žiedlapyje slepia spindulį.
Sugeria, mėgaujasi, džiaugiasi šviesos bučiniu.
Spindulys glosto trapius žiedlapius, palikdamas šviesos taką.
Spindulio kelias leidžiasi knygų nugarėlėmis,
Skaito išmintį knygų tavų.
Rankraščių lapai, šimtmečių dulkės, amžinas raktas noro žinoti.
Tavo akys primena šv. Pranciškų, o gal vienas esi iš žemiškų šventųjų.
Užsidaręs nuo siautulingo gyvenimo kvaitulio ir absurdo,
Gyvenimo teatro su besikeičiančiais aktoriais,
Pasirinkęs rankraščių išmintį, amžiną norą žinoti,
Kas buvo?
Kas dar bus?
Man nereikia žinoti tavo rankraščių paslapties,
Mano žinojimo raktas – tavųjų akių.
Akyse šoka poros, groja muzika, liejasi vynas.
Siautulingi naktų palydovai
Žaidžia šešėliais akių gelmėse.
Viskas praėjo:
Naktys bemiegės – rožių kvapais iškvėpintos,
Dūžtančios taurės vyno raudono.
Pasiklydusios rankos naktų labirintuos.
Dainos dainuotos – neišdainuotos.
Naktys mylėtos – neišmylėtos.
Žvakės šviesa šoko šokį šešėlių.
Pasiklydo žinojimas akių gelmėse.
Rankraščių ritinėliai saugo paslaptį, laukia akių tavųjų.
Balti orchidėjos žiedlapiai, saulės spindulio išbučiuoti,
Prisiglaudžia rankoje tavoje.
Žvakių šviesoje – celės tyla ir amžinas laukimas būti laisvu.
Mano voras kampe šilko nytimis audžia tinklą naktų,
Laukia aukos kaskart vis naujos,
Tikėdamas savo stiprybe – tinklu.
Ryto spindulys nudažė paveikslą rausva.
Neturėjau baltos orchidėjos,
Rankraščiai buvo tik tavo.
Mano vienatvėje skendo tavoji.
Vyniojau voratinklio tinklą, o tu – ritinius metraščių.
Mūsų vienatvė buvo bendra, mūsų pačių pasirinkta...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): boružė
Sukurta: 2009-05-27 10:20:32
Graži tokia vienatvė.Aš šiandieną taip pat bandžiau apie ją parašyti:)
Vartotojas (-a): Tikras Dearnis
Sukurta: 2009-05-27 00:07:57
Tikrai neblogą kūrinį silpnina tokie ir panašūs teiginiai:
Tavo celėje tyla ir ramybė, į tavąsiais sienas atsimuša melas, skausmas, teisybės ir neteisybės.
Beje, eilutė iškrenta iš bendro kūrinio konteksto tiek vizualiai, tiek ir meninės raiškos aspektu. Tai pernelyg deklaratyvu. Aptikau ir kelias kitas neįtikusias frazes. Tačiau kūrinio visuma, atsisakius kai kurio balasto, visai įtikinanti, poetiška ir visai ne tuščia. Sužavėjo patikusi frazė:
Mano voras kampe šilko nytimis audžia tinklą naktų;
arba:
Spindulio kelias leidžiasi knygų nugarėlėmis;
Vyniojau voratinklio tinklą, o tu – ritinius metraščių.
Moderatorius (-ė): Cieksas Žalbungis
Sukurta: 2009-05-26 23:52:37
ir metraščio ritinys, ir voratinklio tinklas vienatvės celėje patiko, nors garsiai skaitydamas atsisakyčiau kai kurių žodžių
Vartotojas (-a): obelaitė
Sukurta: 2009-05-26 23:39:15
Balta orchidėja geria saulės šviesą...mūsų vienatvė buvo bendra,mūsų pačių pasirinkta...manau ne vienas iš skaičiusių susimąstė.Patiko kelionė :)
Vartotojas (-a): radaa
Sukurta: 2009-05-26 18:10:55
Visiems, žemiau išreiskusiems nuomones, -absoliučiai pritariu. Pagautas labai įdomiai, tiesiog PRIVALU būtų jį išbaigti. Gali tapti nuostabiu kūriniu: medžiaga, mintys, metaforos ir t.t. jau labai puikus pagrindas tam.
Vartotojas (-a): Sutemų Sesuo
Sukurta: 2009-05-26 17:34:22
Visi Jūs esate teisūs, tad dėkoju, kad skaitėte.
Akcentas ir buvo skubėjime, pamatyti, o ant palangės tikrai buvo balta orhidėja.
Šv. Pranciškus, deja iš tų jaunuolių, jei taip galima sakyti – išpaikintų, turtingų tėvų, bet jam atsibodo visa, netenka palikimo, patogaus ir ramaus gyvenimo, tapo šventuoju, na biblijoje daugmaž dauguma buvo asmenybės su moraliniu nuosmukiu, bet pakyla iki šventujų lygmens.
Ražas teisus, nėra nieko baisiau už vienatvę dviejų.
Anonimas
Sukurta: 2009-05-26 17:08:06
Įsiminė apie šv. Pranciškų, apie vienatvę. Trūksta ryškesnių akcentų, nes toks srautas, tiesiog virstantis bėgimas sunkiai užsifiksuoja.
Anonimas
Sukurta: 2009-05-26 15:23:45
...skaičiau ir skendėjau euforijoje - vienatvės ir paslapties man nežinomų rankraščių...prisilietimas prie amžių genijaus...tarsi...
puikūs vaizdiniai, tarsi menininkas tapytų ir kalbėtų apie gimstantį šedevrą...gaivu ir gera Tavo celėje.
Vartotojas (-a): Ražas
Sukurta: 2009-05-26 14:37:48
Į tavo celės sienas atsimuša gyvenimas, sterilus buvimas žinojime ir tarnystėje, ir tu nesi vienas, Jis su tavimi, su tavimi Jo tiesą, Jo žinojimas. Jis tavo kelias.
Mano dvejonių skausminga vienatvė, tarpstanti kasdienybės šurmulyje ir išsiliejanti bemiegėje naktyje šventu atodūsiu. Aš ne viena, nes tu su manimi , nors ir atsitvėręs akla tiesos, žinojimo ir tarnyste tiesai siena, o manoji dvejonėje - nuodėmių, atgailos ir ieškojimų šurmulyje. Kokios talpios mūsų vienatvės...skyrium, bet ne kartu...
Atleiskite, taip išsiliejo perskaitęs Jūsų tekstą. Skausmingiausia vienatvė dviese...