Tavo celėje tyla ir ramybė, į tavąsiais sienas atsimuša melas, skausmas, teisybės ir neteisybės.
Sterilu ir aišku, visa – keturių sienų erdvėje.
Durys – jungtis su pasauliu, tavuoju ir manu, skirtingu ir panašiu.

Balta orchidėja geria saulės šviesą, savo žiedlapyje slepia spindulį.
Sugeria, mėgaujasi, džiaugiasi šviesos bučiniu.
Spindulys glosto trapius žiedlapius, palikdamas šviesos taką.

Spindulio kelias leidžiasi knygų nugarėlėmis,
Skaito išmintį knygų tavų.
Rankraščių lapai, šimtmečių dulkės, amžinas raktas noro žinoti.
Tavo akys primena šv. Pranciškų, o gal vienas esi iš žemiškų šventųjų.
Užsidaręs nuo siautulingo gyvenimo kvaitulio ir absurdo,
Gyvenimo teatro su besikeičiančiais aktoriais,
Pasirinkęs rankraščių išmintį, amžiną norą žinoti,
Kas buvo?
Kas dar bus?

Man nereikia žinoti tavo rankraščių paslapties,
Mano žinojimo raktas – tavųjų akių.
Akyse šoka poros, groja muzika, liejasi vynas.
Siautulingi naktų palydovai
Žaidžia šešėliais akių gelmėse.
Viskas praėjo:
Naktys bemiegės – rožių kvapais iškvėpintos,
Dūžtančios taurės vyno raudono.
Pasiklydusios rankos naktų labirintuos.
Dainos dainuotos – neišdainuotos.
Naktys mylėtos – neišmylėtos.
Žvakės šviesa šoko šokį šešėlių.
Pasiklydo žinojimas akių gelmėse.

Rankraščių ritinėliai saugo paslaptį, laukia akių tavųjų.
Balti orchidėjos žiedlapiai, saulės spindulio išbučiuoti,
Prisiglaudžia rankoje tavoje.
Žvakių šviesoje – celės tyla ir amžinas laukimas būti laisvu.

Mano voras kampe šilko nytimis audžia tinklą naktų,
Laukia aukos kaskart vis naujos,
Tikėdamas savo stiprybe – tinklu.

Ryto spindulys nudažė paveikslą rausva.
Neturėjau baltos orchidėjos,
Rankraščiai buvo tik tavo.
Mano vienatvėje skendo tavoji.
Vyniojau voratinklio tinklą, o tu – ritinius metraščių.

Mūsų vienatvė buvo bendra, mūsų pačių pasirinkta...