Santrauka:
Yra poetas, kuris beveik kiekviename eiliuje mini Dievo vardą - ir juo "spekuliuoja".
O viešpatie, kiek galima kassyk
Kalbėt tavim, kada poetas nori,
Ištart oriai ir vardą pasakyt,
Kad žodžiai aureolėm blikčiotų iš tolo
Kiek galima tave minėt be reikalo -
Be mokesčio ir tavo pritarimo,
Jog klauptųsi menki nesusilaikę
Ir muštųsi į sužeistą krūtinę..
Gal, dieve, gailestį akimirkai sulesęs
Sutrypk poeto lėkštąją reklamą,
Nuprausk dejuojančių draugų veidmainių rasę-
Kad viešpatį palikę danguje, apsidairytų žemėj.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Ražas
Sukurta: 2009-05-24 15:58:47
Na, kam Jį taip vienišą palikti, kaip Dangišką slėpinį atrandame Žemėje ir tik Žemėje, įsikūnijęs kaip Žmogaus Sūnus, vykdantis Žemėje Tėvo valią. RAŠTO valią. O mes menki, siekiame Jo palaimos, kartodami Žodį. Poetas juk nekaltas, klystantis ir puolęs, bet jo lūpomis prakalbo Jis Žodžiu. Nusidėjęs ir atliekantis atgailą vertas mažiausiai pagarbos, jei ne nuodėmių atleidimo.
Vartotojas (-a): semema
Sukurta: 2009-05-24 14:10:33
ieškome žemėje,... tad šiame skausmingame procese kalbėti neišvengiame... kalbėkime, įsiklausydami :)