O viešpatie, kiek galima kassyk
Kalbėt tavim, kada poetas nori,
Ištart oriai ir vardą pasakyt,
Kad žodžiai aureolėm blikčiotų iš tolo
Kiek galima tave minėt be reikalo -
Be mokesčio ir tavo pritarimo,
Jog klauptųsi menki nesusilaikę
Ir muštųsi į sužeistą krūtinę..
Gal, dieve, gailestį akimirkai sulesęs
Sutrypk poeto lėkštąją reklamą,
Nuprausk dejuojančių draugų veidmainių rasę-
Kad viešpatį palikę danguje, apsidairytų žemėj.