Mane netyčiom užrakino bažnyčioj.
Naktinis šaltis jau gėrės į mūrus,
Sunkiai gimdė dūmus užpūstos žvakės,
O šventi vitražai, audros prigrasinti ,
Lėtai, po skiemenį kalbėjo paslaptis,
Kurių, neduok Die, daugiau kam išgirsti.
Sustingus lyg švento Petro atvaizdas
Paskutinės vakarienės paveiksle, slėpiausi
Klausykloj, nebetikėdama, kad išauš,
Kad tie patys trys vienuoliai suks vieną
Ir sunkų bažnyčios durų spynos raktą.
Baugiai ganiau akis pro klausyklos tinklelį,
Kol pamačiau naktinį drugį, besiskverbiantį
Pro spynos skylę. Įskrido, praskrido, nuskrido.
Neįsijausdamas, kur, pas Ką ir Kas jį sukūrė.
Tik nujausdamas, kas sparnai lyti šventąjį orą.
Nuo tada man viskas aišku.
Nuo tada man nuolat rytais aušta.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2009-05-23 15:46:02
...gilus ir prasmingas...patiko.
Anonimas
Sukurta: 2009-05-23 14:18:05
"Sunkiai gimdė dūmus užpūstos žvakės" - o.
Netyčiom - gal netyča?
Pabaigos norėčiau stipresnės, nes eilėraštis turi gero užtaiso. :)
Abejočiau ,,ką, kas" didžiųjų raidžių reikalingumu. Gal autorei svarbu. Tiek to. :>
Vartotojas (-a): Ražas
Sukurta: 2009-05-23 13:09:44
Ir įstabiausias žmogaus rankų kūrinys nublanksta prieš naktinio drugio šventumą. Mąstantis ir gilus.
Patiko. Ačiū.
Vartotojas (-a): Nijolena
Sukurta: 2009-05-23 12:19:50
Drugys sunkiai paneštų žmogiškas nuojautas, bet vaizdinys išėjo spalvingas emociškai.Geros dienos.
Vartotojas (-a): semema
Sukurta: 2009-05-23 09:39:08
gerai atpasakota
Vartotojas (-a): By Zenas
Sukurta: 2009-05-23 09:10:31
Nuo tada man nuolat rytais aušta
...puikiai perteiktas nušvitimo kelias su atsitiktinumais,baimėmis,ieškojimais,laukimu ir nuojautomis
...ačiū :)