Mane netyčiom užrakino bažnyčioj.
Naktinis šaltis jau gėrės į mūrus,
Sunkiai gimdė dūmus užpūstos žvakės,
O šventi vitražai, audros prigrasinti ,
Lėtai, po skiemenį kalbėjo paslaptis,
Kurių, neduok Die, daugiau kam išgirsti.

Sustingus lyg švento Petro atvaizdas
Paskutinės vakarienės paveiksle, slėpiausi
Klausykloj, nebetikėdama, kad išauš,
Kad tie patys trys vienuoliai suks vieną
Ir sunkų bažnyčios durų spynos raktą.

Baugiai ganiau akis pro klausyklos tinklelį,
Kol pamačiau naktinį drugį, besiskverbiantį
Pro spynos skylę. Įskrido, praskrido, nuskrido.
Neįsijausdamas, kur, pas Ką ir Kas jį sukūrė.
Tik nujausdamas, kas sparnai lyti šventąjį orą.

Nuo tada man viskas aišku.
Nuo tada man nuolat rytais aušta.