Modernybei neįprasta, bet nė trupučio neišsiskėtęs įžangoje stovi kalnas ir šypsosi tau. Ant jo švyti išblizgintos seimo narių vilų langinės bei kiemuose stovintys aukščiausios klasės automobilių prototipai. Žemiau gamtos milžino auga sulieknėjęs universitetas. Pavasarinis lietus netyčinio akto metu jį palaisto ir nuplauna susikaupusias knyginių dulkių atsargas. Tada į potekstę pats save įsipučia švelnus tyro oro gūsis ir kartu su juo išplinta deguonis, išduodamas semantinę vizą egzistuoti žmogui. Šį kart jaunesnio amžiaus, nesiskutusiam, švariom savaitės rekordą mušančiom kojinėm apsimovusiam, atsiskaitymo knygelėje nematomus dešimtukus fantazuojančiam bei maksimos maišų jubiliejinę kolekciją surinkusiam genijui.

Šiuolaikinis modernusis studentas. Mūsų gerbiamos visuomenės jis sumaketuotas taip, kad už paskutinius maistui (ir knygoms?) skirtų pinigų likučius tesugeba nusipirkti akcijinę nol-petkę iš artimiausio prekybinio taško. O jei kartais jam nebelieka ir tokio dydžio lėšų, tai populiarios benzino markės simboliai atsispausdina ant alaus bambalio etiketės ir simbolizuoja skystį, sulaikantį vaikino kraujo trombocitų judėjimą, bet paspartinantį euforiją.  O kas toliau? Studentavimas. Baisi žinia jaunuolio tėvams. Amerikietiški kokteiliai ir rusiški spiritai. Kolumbas spėjo, kad atradus Ameriką padaugės svaigalų ir Striptizo klubų, tad džiaugėsi „atradęs“ Indiją, o rusų herbas apskritai galėtų būti kiaulės (gink Dieve, ne iš Meksikos) lašinukai su klasičnaja vodka; trumpiau tariant – amerikietiški pyragai ir rusiškų tradicijų gama... „Do, mi, solll !” Aukštesnę natą studentui pasiekti sunkoka. Trukdo alus. Lietuviškas. Ir ne tik.

Pasirodo, kai kurie mokyklas baigę paaugliai sugeba evoliucionuoti iki retos rūšies – žmogaus, kuris sąžiningai mokosi. Įsivaizduokit, kad tokio idealisto kompiuteris neperkrautas Holivudu, Nba, Fifa ar Gta, o interneto naršyklė net nemačiusi populiariojo „one“ (su akcentu: vonia – maudydamasis susirask draugų ir tu)! Stebuklas. Kompiuteryje tik egzamino klausimai ir viskas, ko reikia mokslui (google?). Toks perspektyvus studentas džiaugiasi veikiančių smegenų ląstelių skaičiumi ir nuvalo purvą nuo ilgai nevalytų profesorių akinių. Kiek daug džiaugsmo ir vilties, jog dar kažkas puoselės tėvynei kultūrą ir nebučiuos naktinėms gatvėms „rūrą“. Bet... Džiaugsmas tik akimirka, kurią nutraukia tokie iš aukščiau žvelgiantys ponai, kaip gerbiamas  Steponavičius. Ir jis nekaltas, kad jį paskyrė švietimo ministru. Ir apskritai, argi seimas kuo prisidėjo prie to, kad studentų krepšeliai jau seniai nebe krepšiai, o tuoj ir malonybinės formos nerasim su tiek priesagų, kad parodyti kiek daug skiriama aukštajam mokslui. Ech.

Taigi, protingasis studentas įkrinta į gilią krizę. Šauktis pagalbos jam per daug banalu, tad jis priverstas po truputį susidraugauti su moderniaisiais draugais ir vakarą praleisti ne prie Mačernio eilėraščių analizės ar trigonometrijos brėžinių, o prie Bajorų butelio. Gudrūs prekybininkai manipuliuoja jaunomis galvomis ir diegia reklamą tokią, kokia tik jiems šauna į galvą. Žodžiu – nors nusišauk.

Nusišauti nepavyko, nes studentas nė nesvajoja apie lėšas šaunamajam ginklui. Visus pigiausius išvogė gatvių vagys ir vandalai, o brangesni puošia parduotuvių podiumus. Keista, bet be gausybės sumodernėjusių studentų, šioje situacijoje lieka dar vienetai tokių, kurie nepasiduoda ir skelbia streiką. Na, seimo langų jie nedaužo, tačiau kiekvienas maištauja pagal savo specialybę: Ekonomikai apskaičiuoja galimą ateities darbo turėjimo potencialą; architektai sumąsto kaip pasistatyti namus ant to pirmoje pastraipoje besišypsančio kalno; matematikai taupo studijoms užsienyje; filologai bando interpretuoti ir analizuoti tą anomaliją, kuri vyksta; filosofai išranda sąvokų, kurių nesupranta valdžia; sportininkai toliau puoselėją kūną; teologai laukia amžinybės; muzikologai pagauti nevilties išderina instrumentus; o įdomiausia – fizikai, kurie suprojektuoja raketą ir nuskrenda į Marsą neapmokamoms atostogoms.

Prieš drąsiųjų studentų akis planeta, kurioje nėra ironiško kalno, nėra valdžios. Joje neegzistuoja jokie krepšeliai, ir galima nemokamai pasistatyti automobilį į bet kurią tuščią vietą. Netgi krizė ten nesijaučia, tad, manau, protingas fizikų sprendimas. Gal ir mums reikia pasekti paskui juos. Nes tie plakatai, kurie meluoja, jog Lietuva kultūros sostinė, jau per daug įgriso. Kultūrai gresia mirtis. O prisikėlimas tik Marse. Kartu su studentais, kurie išvengė modernybės klišių.