Žvaigždžių pievoje braido akys,
Ilgesy mėlynųjų upių,
Mano dienos sukas verpetais,
Dangumi mano žvilgsnis supas.
Krečia rasą vyšnia nubalus,
Plaukuose laiko dulkės sėsta,
O akmuo ant žvirgždėto kelio
Nepaklaus, ar noriu prisėsti.
Paukštis vijos, sparnais apsivijo
Lakų aukštį nakty gegužio,
Rytas auštantis jau nuvilnijo
Ir daina širdyje užlūžo.
O likimas žvaigždėj gyvena,
Kuriai lemta žemyn pleventi.
Susigers šviesulys į žemę-
Baigsis mano kritimo šventė...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2011-08-07 18:25:21
Pradėjau susipažinimą su tavo eilėmis.Man artimas eiliavimas.
Anonimas
Sukurta: 2009-05-23 14:20:24
Grynoji lyrika. Įvaizdžiai nenauji, bet sėkmingai išvengėte klišių. Puiku!
Vartotojas (-a): Ražas
Sukurta: 2009-05-22 22:20:43
Nežinau, bet man padvelkė beviltišku liūdesiu, įstabiai nutapytame gamtos grožyje - graudulys.
Jausmingas toks, užkabino "kritimo šventė". Ačiū.
Vartotojas (-a): saulyteinspain
Sukurta: 2009-05-22 20:55:08
Nuostabiai lengvai ir švelniai tapenantis kūrinys. Skaičiau skaičiau ir vis negana... :)
Vartotojas (-a): radaa
Sukurta: 2009-05-22 18:36:44
gražu tikrai gražu. Ramu kažkaip...
Vartotojas (-a): semema
Sukurta: 2009-05-22 18:17:03
kritimo šventė... puiki metafora...
ir
Žvaigždžių pievoje braido akys,
Ilgesy mėlynųjų upių, :)